Totorių įsikūrimas LDK
Po XIII a. vykusių totorių ir mongolų užkariavimų Europoje apibendrintai totoriais imti vadinti Aukso ordai bei skirtingiems chanatams priklausančios tautos. Totoriais vadinami ir etniškai mongolams, kipčiakams bei baškirams priklausantys Lietuvos totoriai. Šaltiniuose yra padrikų žinių apie totorių buvimą XIV a. pr. Lietuvoje, pvz., Ablertas Vijūkas-Kojalavičius mini, kad totoriai sudarė didžiojo kunigaikščio Gedimino kariuomenės avangardą, o pranciškonas Lukas Vadinga savo „Analuose“ (1324) rašo apie Lietuvoje gyvenusius, iš vieno chano žemių atklydusius skitus, kurie kalbėjo azijiečių kalba. Tačiau tiek istorinė tikrovė, tiek totorių įsikūrimą aiškinančios legendos versijos šios musulmonų bendruomenės įsikūrimą LDK sieja su XIV a. pabaiga: tuo metu ir kiek vėliau vykę LDK ir Aukso ordos karai, skilimas ir vidinė suirutė Ordoje buvo pagrindiniai totorių migraciją ir kūrimąsi valstybėje skatinę veiksniai.
Įdomybė
Jono Dlugošo suformuotą nuomonę apie totorius, atsivestus kaip karo grobį, neigė XX a. pr. totorių autoriai. Atsižvelgiant į sudėtingą totorių bendruomenės vidinę sąrangą ir įvairią tai pačiai bendruomenei priklausančių narių socialinę padėtį, imta manyti, kad bent dalis totorių, gavusių didžiojo kunigaikščio žemės suteiktis ir už tai atlikusių karo tarnybą, į LDK atvyko savanoriškai ir kovėsi kartu su LDK kariais, o dalis iš tiesų galėjo būti atsivesti kaip karo belaisviai.
Totoriai – Vytauto sąjungininkai ar karo grobis?
Tradiciškai totorių įsikūrimo legendoje minima data – 1397 m. – siejama su didžiojo kunigaikščio Vytauto įsteigta pirmąja LDK totorių gyvenviete ties Vokės upe, kuri žymi totorių istorijos Lietuvoje pradžią. Pasak legendos, Vytautas – Vatat Bijus (priešus triuškinantis karalius) po karų su Aukso orda atsivedė ir apgyvendino prie Vokės upės totorius su šeimomis, mainais už ištikimą karo tarnybą skirdamas jiems žemių.
Suteikdamas daugiau emocijų ir negatyvių atspalvių, praėjus 83 metams nuo legendoje minimo totorių įsikūrimo Lietuvoje, ją užrašė lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas: „Daug tūkstančių barbarų (totorių – J. Š.-V.) su žmonomis, vaikais ir gyvulių bandomis (Vytautas) kaip grobį išsivedė į Lietuvą. Dalį jų pergalės ženklan atidavė karaliui Vladislovui, Lenkijos prelatams ir ponams, o dalį sau pasiliko. Lenkijoje apgyvendinti totoriai, atsisakę pagonybės klaidų, priėmė krikščionių tikėjimą, kartu su lenkais abipusiais santuokos saitais suaugo į vieną tautą. Kiti, apsigyvenę Lietuvoje, liko nepadoraus Mahometo tikėjimo, o kunigaikščio Vytauto apgyvendinti viename Lietuvos gale, iki šiol ten savo papročiu gyvena ir puoselėja savo bedievišką religiją.“
Kiek užgaulus J. Dlugošo tonas neturėtų stebinti, juk nuoširdus katalikas rašo apie nekrikščionių bendruomenės kūrimąsi vos prieš dešimtmetį oficialų krikštą priėmusioje LDK. J. Dlugošo pastebėjimas apie totorius, atsivestus kaip karo grobį, sukėlė nemažai svarstymų ir pasiūlė ją koreguojančių interpretacijų XX a. pr. totorių autorių rengtuose bendruomenės istoriją pristatančiuose veikaluose.
“
Dar vienas argumentas, kad savo religiją ir kultūrą išsaugoję totoriai negalėjo būti karo belaisviais, yra tas, kad priešingu atveju jie būtų buvę prievarta asimiliuoti.
Juose buvo neigiamas totorių „atsivedimo“ faktas, bandyta pagrįsti savanorišką totorių atvykimą į LDK, totorių teiktą karinę paramą. Atsižvelgiant į sudėtingą totorių bendruomenės vidinę sąrangą ir įvairią tai pačiai bendruomenei priklausančių narių socialinę padėtį, imta manyti, kad bent dalis totorių, gavusių didžiojo kunigaikščio žemės suteiktis ir už tai atlikusių karo tarnybą, į LDK atvyko savanoriškai ir kovėsi kartu su LDK kariais, o dalis iš tiesų galėjo būti atsivesti kaip karo belaisviai. Būtent iš jų vėliau susidarė jokių privilegijų neturėjusi bendruomenės dalis – miestuose ir priemiesčiuose gyvenę amatininkai ir daržininkai. Dar vienas argumentas, kad savo religiją ir kultūrą išsaugoję totoriai negalėjo būti karo belaisviais, yra tas, kad priešingu atveju jie būtų buvę prievarta asimiliuoti.
LDK miestų sargybiniai
Totorių aplinkai, veikiausiai, yra priimtinesnis šlovingo atėjimo į Lietuvą pasakojimas. Tai rodo akcentai, sudėti ir XVI a. vid. datuojamame totoriaus anonimo laiške „Risaleh tarari Leh“. Laiške rašoma apie į vietos valdovų prašymą suteikti karinę paramą atsiliepusius totorius, kurie po pergalingų žygių buvo apipilti monarcho malonėmis ir liko Vytauto dvaruose. Šį galimai totorišką naratyvą, kuriame aptiktume faktinių ir chronologijos klaidų, būtų galima analizuoti išsamiau, jei ne viena sunkinanti aplinkybė – jau kurį laiką šis ilgai svarbiu ir neabejotinu LDK totorių istorijos šaltiniu buvęs laiškas vertinamas atsargiai, esama prielaidų, jog jis galėjo būti falsifikatu. Esminis siužetas, paaiškinantis totorių bendruomenės įsikūrimą Lietuvoje, yra ne tik plačiai žinomas iki šiol, bet ir buvo perimtas karaimų, kurie kūrė panašų pasakojimą apie karaimų įsikūrimą Lietuvoje.
Ne tik legendos, bet ir istoriniai faktai leidžia sieti totorių įsigyvenimo LDK pradžią su XIV a. pab., kai palaipsniui įsibėgėja totorių gyvenviečių sklaida. Daugiausia totoriai kūrėsi didžiųjų kunigaikščių suteiktose žemėse, todėl jų bendruomenės skaidą buvo nesunku kontroliuoti, suteikiant totorių gyvenviečių tinklui strateginę paskirtį.
“
Totorių gyvenvietės ir žemės koncentruotos arčiau politinių ir administracinių centrų (Vilniaus, Trakų, Naugarduko ar Gardino), kad prireikus gintis greitai būtų galima mobilizuoti totorių karius.
Totorių gyvenvietės ir žemės koncentruotos arčiau politinių ir administracinių centrų (Vilniaus, Trakų, Naugarduko ar Gardino), kad prireikus gintis greitai būtų galima mobilizuoti totorių karius. Vengta juos kurdinti arčiau rytinių LDK sienų, kur buvo didesnė susidūrimo su LDK priešiškomis ordomis tikimybė. Vėliau didikai, formuodami privačius būrius, pritaikė valstybės naudotą schemą sieti totorių žemėvaldą su jų atliekama karo tarnyba ir steigė totorių gyvenvietes savo valdose. Radvilos įkurdino totorius netoli nuo Minsko, Ostrogiškiai – Slucke ir Ostroge.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
