Švedijos karaliaus dienoraštis ir Vilnius
Nepaisant sudėtingo likimo ir psichinės ligos, Švedijos karalius Erikas XIV Vaza (1533–1577) vadinamas vienu labiausiai išsilavinusių renesanso epochos valdovų Europoje. O kadangi prieš penkis amžius tekstai apie žvaigždžių ir planetų sąveiką buvo vertinami ne menkiau už filosofų įžvalgas apie žemės ir jos kūrinijos kilmę, Erikas XIV nuo 1566 m. rašė astrologinį dienoraštį. Iš pradžių – karališkajame dvare Stokholme, vėliau – kalėjime. Lotyniškai žymėjo savo sėkmes ir nesėkmes, bandė išpranašauti pavojingas dienas. Kaip nesėkmingą, beje, pažymėjo ir rugsėjo 28-ąją. Tądien 1568 m. jis buvo nuverstas iš sosto.
Dienoraštis nebuvo atspausdintas, tačiau jam tinka knygoms skirtas posakis „Habent sua fata libelli“ (Knygos turi savo likimą). Ir dienoraštis, ir jo autorius patyrė sunkių išbandymų, nemažai keliavo. Dienoraščio istorija prasidėjo ir baigėsi Švedijoje, bet maršrutas siekė ir Vilnių.
Karalius Erikas ir jo sąsajos su LDK
Erikas XIV, Švedijos valdovu paskelbtas 1560 m., kalbėjo keturiomis kalbomis, buvo gabus matematikai, geras karo strategas, grojo liutnia, piešė, domėjosi istorija, bet dar labiau – astrologija.
“
Visus aštuonerius valdymo metus jam teko kovoti ir su opozicija Švedijoje, ir su priešais užjūryje, visų pirma – Maskva, kuri ketino užvaldyti Baltijos jūrą. Dėl to švedai siekė apvesdinti Eriką su viena iš Jogailaičių. Bet Erikas turėjo ambicingesnių planų – vesti Anglijos karalienę Elžbietą.
Visus aštuonerius valdymo metus jam teko kovoti ir su opozicija Švedijoje, ir su priešais užjūryje, visų pirma – Maskva, kuri ketino užvaldyti Baltijos jūrą. Dėl to švedai siekė apvesdinti Eriką su viena iš Jogailaičių. Bet Erikas turėjo ambicingesnių planų – vesti Anglijos karalienę Elžbietą.
Tam smarkiai priešinosi Švedijos diduomenė. Opozicijai priklausė ir netikras Eriko brolis – Jonas III Vaza, vedęs Kotryną Jogailaitę. Bijodamas sąmokslo Erikas juos įkalino (1563 m.), o po ketverių metų nužudė kelis įtakingiausios Švedijoje šeimos atstovus. Visoje šalyje imta viešai kalbėti, kad Erikas išprotėjęs, juolab kad didikų egzekucijos jis ėmėsi iš savo horoskopo sužinojęs, esą jį ketina nužudyti šviesiaplaukis didikas, o kai bausmė buvo įvykdyta, pabėgo ir atsirado tik po trijų dienų.
Paskutiniu lašu tapo Eriko XIV vedybos su Karina Månsdotter – septyniolika metų jaunesne meiluže, valstietės ir kareivio dukra. Ją Erikas pastebėjo Stokholmo turguje pardavinėjančią riešutus, pasikvietė į rūmus ir po trejų metų (1568 m. liepą) nusprendė paversti teisėta savo žmona ir Švedijos karaliene. Protestuodami karaliaus broliai nedalyvavo nei vestuvėse, nei karūnacijoje, o 1568 m. rudenį kartu su didikais sukilo ir uždarė Eriką XIV į kalėjimą.
Atskirtas nuo žmonos ir vaikų
“
Nuverstojo karaliaus broliai nusprendė Eriką visiškai atskirti nuo žmonos ir vaikų, todėl jis nieko apie juos nežinojo iki pat savo mirties 1577 m., kai buvo nunuodytas arseniku.
Daugelį šių įvykių nuverstasis karalius aprašė savo dienoraštyje. Apie pirmojo vaiko – dukters Sigrid – krikštynas. Apie pirmąjį sūnų Gustavą Eriksoną (1568–1607), kuris vos pusės metukų buvo paskelbtas teisėtu Švedijos karūnos paveldėtoju. Ir apie du kitus sūnus, kurių susilaukė jau kalėdamas ir kurie gyveno atitinkamai vos ketverius ir vienerius metus.
Tačiau tai, kaip paaiškėjo, dar nebuvo blogiausia. Nuverstojo karaliaus broliai nusprendė Eriką visiškai atskirti nuo žmonos ir vaikų, todėl jis nieko apie juos nežinojo iki pat savo mirties 1577 m., kai buvo nunuodytas arseniku.
Per ketverius paskutiniuosius gyvenimo metus buvęs karalius dienoraštyje parašė ne vieną laišką savo žmonai, nupiešė ne vieną jos portretą.
Švedijos karalaitis Vilniuje
“
Septynmetis berniukas Švedijos karalienės Kotrynos Jogailaitės rūpesčiu buvo išsiųstas į Abiejų Tautų Respubliką ir mažiausiai dvejus metus gyveno Vilniuje. Jis tikrai studijavo Vilniaus jėzuitų akademijoje 1579–1581 m.
Eriko XIV sūnus Gustavas Eriksonas Vaza – vienas ryškiausių ir kartu avantiūristiškiausių švedų, gyvenusių Vilniuje, bet ir jo gyvenimą sunku pavadinti laimingu.
Vaikystė prabėgo nelaisvėje. Iki 1573 m. jis su tėvu, motina, broliais ir seserimi kalėjo įvairiose Švedijos ir Suomijos pilyse. Nuo 1573 m. jau tik su motina ir seserimi gyveno nelaisvėje Turku pilyje Suomijoje. 1575 m. Švedijos karalius Jonas III, bijodamas sąmokslo, nusprendė jo atsikratyti, bet priėmė tiems laikams nebūdingą sprendimą – užuot nužudęs ištrėmė. Septynmetis berniukas Švedijos karalienės Kotrynos Jogailaitės rūpesčiu buvo išsiųstas į Abiejų Tautų Respubliką ir mažiausiai dvejus metus gyveno Vilniuje. Jis tikrai studijavo Vilniaus jėzuitų akademijoje 1579–1581 m.
Klajonės po Europą ir tėvo dienoraštis
Neaišku, kada karalaitis išvyko iš Vilniaus. Žinoma, kad jis dalyvavo kovose su kazokais, keliavo po Europos dvarus, gyveno Čekijoje ir Vokietijoje, lankėsi Italijoje. Gavo gerą išsilavinimą, įgijo medicinos žinių, dalyvavo vaidinimuose, mokėjo kelias kalbas.
“
Karina Månsdotter – per vienintelį (ir labai trumpą) susitikimą su sūnumi atidavė jam jo tėvo Eriko XIV dienoraštį.
Grįžęs į ATR susitiko su netikru pusbroliu Zigmantu Vaza, kuris pažadėjo jį globoti. O per Zigmanto Vazos karūnaciją (1587 m.) pirmą kartą po 14 metų pasimatė su seserimi Sigrid.
Vėliau gyveno Torunėje ir Gdanske, kur buvo susibūrusios gausios švedų bendruomenės. Praeis dar keleri metai ir 1596 m. Revelyje (Taline) jam bus leista susitikti su 21 metus nematyta motina. Būtent ji – Karina Månsdotter – per vienintelį (ir labai trumpą) susitikimą su sūnumi atidavė jam jo tėvo Eriko XIV dienoraštį.
Rusiškos malonės ir atimta laisvė
Netrukus Gustavas Eriksonas rado naują globėją – Rusijos carą Borisą Godunovą. O kadangi stokojo lėšų, prieš išvykdamas į Maskvą vienam Vilniuje įsikūrusiam švedui – pirkliui, o gal smuklininkui – įkeitė tėvo dienoraštį. Tai įvyko 1599 metais.
“
Gustavas Eriksonas ne tik negavo caro dukros, bet ir tapo įkaitu, jam buvo uždrausta išvykti iš Rusijos. Kelis paskutiniuosius metus karalaitis gyveno provincijos miesteliuose, kur jam buvo leista praktikuoti alchemiją.
Vos peržengusį Lietuvos sieną karalaitį pasitiko didžiulė delegacija, padovanojo jam brangių drabužių, pasodino į prabangų vežimaitį. Maskvoje Vazų atžala gavo didelį namą, tarnų ir dvariškių, o galiausiai dar ir tris valsčius. Negana to, caras B. Godunovas pažadėjo jam savo dukros ranką. Be abejo, ne šiaip sau, nes maskvėnai siekė gauti išėjimą į Suomijos įlanką.
O kai planas neišdegė, baigėsi ir caro malonės: Gustavas Eriksonas ne tik negavo caro dukros, bet ir tapo įkaitu, jam buvo uždrausta išvykti iš Rusijos. Kelis paskutiniuosius metus karalaitis gyveno provincijos miesteliuose, kur jam buvo leista praktikuoti alchemiją. Jo mama mėgino sūnų susigrąžinti ir ketino sumokėti rusams išpirką, bet jai nepavyko. Gustavas Eriksonas 1607 m. mirė Kašine (Tverės sritis).
Tolesnės dienoraščio klajonės
Eriko XIV dienoraštis Vilniuje nepradingo. Jį 1603 m. išpirko Vilniaus jėzuitų akademijos auklėtinis švedas Gregorius Laurentii Borastus (žinomas ir kaip Greger Larsson, 1580–1654). Jis nuo 1617 m. dirbo Zigmanto Vazos (o vėliau ir kitų Vazų) sekretoriumi, pasižymėjo kaip poetas ir istorikas – Švedijos istorijos „Historia Sueciae ab anno Christi 800 ad Ericum fere“ autorius. Knygoje, be kita ko, publikuojamas Eriko XIV dienoraščio tekstas.
“
1698 m. karaliaus Eriko XIV dienoraštis sugrįžo į tėvynę. Šiuo metu jis saugomas Upsalos universiteto rankraščių skyriuje.
Vėliau jo originalas atiteko paskutiniajam Vazų dinastijos atstovui Jonui Kazimierui Vazai, tačiau valdovui viešint Paryžiuje (XVII a. viduryje), kaip įtariama, vienas iš karalių lydėjusių neūžaugų dienoraštį, kartu su daugybe kitų švediškų istorijos šaltinių, pardavė. Po poros dešimtmečių, 1673 m., dienoraštį vienoje Paryžiaus bakalėjoje rado ir nuo sunaikinimo išgelbėjo švedų didikas, pirmosios Švedijos enciklopedijos iniciatorius Ake Claesson Ralamb (1651–1718). O kai visą jo sukauptą istorinės medžiagos kolekciją įsigijo Švedijos valstybė, 1698 m. karaliaus Eriko XIV dienoraštis sugrįžo į tėvynę. Šiuo metu jis saugomas Upsalos universiteto rankraščių skyriuje.
Raimonda Ragauskienė
