Skulptūra lietuviškam skalikui
XVI a. Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjo ne tik žmonių skleidžiami garsai. Šurmulį papildė ir šunų lojimas, inkštimas bei urzgimas. LDK valdovai ir jų šeimos nariai laikė įvairių veislių mažus dekoratyvinius šunelius, o taip pat išskirtinius medžioklinius šunis. Jie keliavo drauge su šeimininkais kaip draugiški kompanionai arba madingi aksesuarai.
Šunys buvo viena vertingiausių dovanų, kuriomis keitėsi Europos valdantieji. Kambarinių šunų turėjo visi paskutinieji Jogailaičiai – nuo Aleksandro (1461–1506) iki Žygimanto Augusto (1520–1572). Šunų laikė ir Steponas Batoras (1533–1586) bei pirmasis Vazų dinastijos atstovas Zigmantas (1566–1632), o taip pat valdovų žmonos: karalienės Bona Sforza (1494–1557) ir Barbora Radvilaitė (apie 1522/1523–1551).
Tačiau didžiausi šunų būriai (nuo 100 iki 200, daugiausia medžioklinių skalikų ir kurtų) buvo laikomi ne Valdovų rūmuose, o karališkosiose šunidėse. Pirmosios šunidės buvo įrengtos gana toli už miesto – dabartiniuose Valakampiuose, šalia valdovo vasaros rezidencijos. Prieš 1553 m. jos iškeltos į dešinį Neries krantą – tarp dabartinių Žaliojo ir Mindaugo tiltų, kur stovėjo žvejų nameliai, plytinė ir stiklo dirbtuvės.
Šunidėse gyvūnais rūpinosi specialūs dvaro tarnai – kelių rangų šunininkai: vieni dresuodavo, kiti vesdavo į medžiokles, dar kiti ruošdavo ėdalą. Aleksandrui Jogailaičiui dirbo 18 šunininkų. Tarp 20 Žygimanto Augusto šunininkų jau buvo keli užsieniečiai (italai ir vokiečiai). Šunininkai, be kita ko, lydėdavo dovanojamus gyvūnus į kitus dvarus arba užsienį.
Sužinokite daugiau apie keturkojus valdovų augintinius paspaudę šią nuorodą