XVI a. pab. ATR valdovų gydytojas – italas Mikalojus Bukcelė

Vienas geriausiai žinomų XVI a. ATR valdovų gydytojų buvo italas Mikalojus Bukcelė (Niccolo Buccella, apie 1520–1599). Jo karjera bei išskirtinė gerovė siejosi ne tik su Lenkija, bet ir su LDK. Daug Europos šalių pažinęs italas taip susižavėjo nauju kraštu ir žmonėmis, jog čia ne tik pragyveno beveik ketvirtį amžiaus (Krokuvoje ir mirė), bet ir atsikvietė savo giminaičius. 

Religinis tremtinys

Mikalojus Bukcelė kilo iš Padujos miestiečių pirklių šeimos. Vietos universitete įgijo medicininį išsilavinimą. Kur gavo medicinos daktaro vardą, nežinoma. Jaunystėje patyrė sunkumų dėl religinių įsitikinimų. Susižavėjęs protestantizmo idėjomis, išvyko ir kurį laiką gyveno Moravijoje, bendravo su radikaliaisiais reformatais. 

Grįžęs į Italiją, ėmėsi profesinės veiklos, dėstė Padujoje, dirbo Venecijoje, aktyviai reiškėsi kaip anabaptistas. Dėl pažiūrų 1562 m. Kapodistrijoje (Slovėnija) buvo suimtas. Paaiškėjus, kad buvo susijęs su „bedieviška Moravijos brolija“, turėjo stoti prieš inkvizicijos teismą. Išliko dalis M. Bukcelės gynybinės kalbos: „Mano sąžinę riboja Dievo baimė. Aš bijau Dievo ir meldžiuosi jam dieną ir naktį.“ Jis pabrėžė, kad jo tikėjimas nėra arogancijos nulemtas, dėl jo jis prarado nemažai draugų, kentė nepriteklių ir patyrė kliūčių, atlikdamas mediko pareigas. Kalbos pabaigoje prašė atleidimo. M. Bukcelei pasisekė, po dvejų metų jį išleido iš kalėjimo. Kurį laiką Padujoje vertėsi chirurgo praktika, skaitė privačias anatomijos ir chirurgijos paskaitas vokiečių studentams. Net atliko slaptus mirusiųjų skrodimus – tai tuo metu Italijoje buvo griežtai draudžiama, leista skrosti tik gyvūnus. Negalėdamas darbuotis laisvai, 1571 m. kaip tremtinys paliko Padują. Kurį laiką dirbo Belunoje ir Vienoje. Transilvanijos valdovo mediko Georgo Blandratos rūpesčio dėka jis 1574 m. atvyko į Albą Juliją ir tapo Stepono Batoro gydytoju. Jam buvo paskirta 600 auks. per metus alga. 

Kas nudaigojo karalių?

Nemažai gėrybių M. Bukcelė gavo Lietuvoje. Dar 1579 m. Steponas Batoras savo mediką apdovanojo mūrnamiu Kaune. Viena didžiausių dovanų – pajamos iš druskos viryklos Kodenyje, Bresto vaivadijoje. Apie gautas pajamas rodo 1580 m. sutartis. Tuomet valdovas leido LDK kancleriui Ostafijui Valavičiui ir Minsko vaivadai Mikalojui Sapiegai imti druską Kodenyje, nuo kiekvieno druskos lašto (apie 2 000 kg) mokant į iždą po 20 auksinų. Iš M. Bukcelės gavę 950 statinių, už jas turėjo mokėti 2 800 auksinų. Per trejus metus sutarta paimti 8 040 statinių už 10 050 auksinų. Be to, M. Bukcelė 1580 m. iš valdovo dar gavo valdų Alytaus ir Gardino apylinkėse. Nenuostabu, kad 1581 m. medikas tarsi iškilus didikas iš Kijevo kaštelionienės Alionos Sapiegienės už 1 500 kapų grašių išpirko Pervalkos dvarą ir miestelį bei tapo Pervalkos laikytoju (Gardino pav.). Vėliau vykdė statybas, valdoje atsirado naujų vandens malūnų.

Mediko gyvenime nestigo ir kartesnės patirties. 1586–1588 metais dėl skirtingai diagnozuotos Stepono Batoro ligos pirmasis jo gydytojas susikirto su kitu valdovo mediku ir italu Simonu Simonijumi. Vienas kito nemėgę medikai buvo prie valdovo paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis ir siūlė skirtingus gydymo metodus. M. Bukcelė manė, kad karalius sirgo astma, o S. Simonijus teigė, kad valdovui epilepsija. 

“

Stengdamiesi įrodyti savo tiesą ir apginti garbę, anot XVIII a. italų filologo Sebastijono Ciampi, medikai kando vienas kitam ir draskėsi „kaip du aviganiai šunys“.

Gali būti, kad jie paspartino, o gal ir sukėlė ankstyvą Stepono Batoro mirtį.
Po valdovo mirties 1587 m. polemiką traktate apie Stepono Batoro sveikatą ir mirtį pratęsė S. Simonijus. M. Bukcelė, prisidengęs Georgijaus Chiakoro pseudonimu, atsakė konkurentui, išleisdamas 1587 m. „Laišką“, „Paneigimą“, o 1588 m. ir „Atsakymą“ S. Simonijui. Stengdamiesi įrodyti savo tiesą ir apginti garbę, anot XVIII a. italų filologo Sebastijono Ciampi, medikai kando vienas kitam ir draskėsi „kaip du aviganiai šunys“. Polemika nesusilpnino M. Bukcelės autoriteto, jo pacientų skaičius net padidėjo. Paremtas LDK (Valavičių ir Sapiegų) ir Lenkijos (Jano Zamojskio) diduomenės, italas tęsė karjerą Zigmanto Vazos dvare kaip pirmasis karaliaus gydytojas.   
Pirmasis Vazų dinastijos atstovas dosnumu prilygo pirmtakui. M. Bukcelei buvo skirta 481 auks. alga, pajamas gaunant iš Veličkos druskų kasyklų. Jam suteiktas bajorystės pripažinimas (indigenatas). 1589 metais patvirtintame italo herbe įkomponuoti į savo herbą jį priėmusių jo pacientų Stanislavo ir Jeronimo Gostomskių „Nalenč“ herbo bei LDK kanclerio Leono Sapiegos „Lapės“ herbo ženklai. 1590 metais M. Bukcelė gavo valdovo privilegiją iki gyvos galvos virti druską LDK.

Itališkas solidarumas

1591 m. lotyniškai surašytas ir mediko testamentas. Anot jo biografo Kazimierzo Lepszo, italas buvo pedantas ir „tipiškas senas kavalierius“. Nepaisant to, jog susikūrė ramų ir sotų gyvenimą, M. Bukcelė niekada nevedė. Solidų turtą (pinigus, brangenybes, nekilnojamą turtą) jis paliko gausiai į Lenkiją ir Lietuvą atsikviestiems giminaičiams, kuriuos itin rėmė. 

“

Anot jo biografo Kazimierzo Lepszo, italas buvo pedantas ir „tipiškas senas kavalierius“.

Čia gyveno M. Bukcelės sesuo Ana, ištekėjusi už italo Pranciškaus de Lippi. Solidžios brolio paramos pinigais sulaukė jų sūnus Prosperas ir dukra Malgožata, iš Krokuvos kilusio Kristupo Morštino (1522–1600), F. Socino svainio (vedė K. Morštino seserį Elžbietą), žmona. Matyt, dėl tų pačių religinių pažiūrų M. Bukcelei ypač artimi buvo Morštinai. Medikui padedant, 1584 m. jie tapo Pilypavo miestelio ir dar trijų kaimų (156 valakų) savininkais. Pilypave M. Bukcelės iniciatyva buvo atidaryta mokykla, o nuo 1585 m. jo svainis įsteigė protestantų bažnyčią. M. Bukcelė taip pat K. Morštinui 1589 m. išrūpino Velyčkos druskų prižiūrėtojo pareigas.
Ne mažiau dosnus italas buvo LDK apsigyvenusiems brolio vaikams. Sūnėnas Filipas M. Bukcelės dėka tapo mediku, o vėliau pateko į Zigmanto Vazos dvarą ir perėmė Pervalko laikymą. Vedęs Elžbietą Koričinską, F. Bukcelė pradėjo turtingos Bukcelių giminės LDK istoriją. Paramos sulaukė ir brolio dukros Julijos, ištekėjusios už italo Joano Baptistos de Cetis, šeima. 1581 metais M. Bukcelė jiems iš valdovo išprašė 25 valakus Alytaus seniūnijoje, skolino dideles pinigų sumas (1584 m. paskolino 6 000 auks., dalį skolos nurašė). Taigi garsus XVI a. pab. ATR valdovų gydytojas ir jo giminaičiai stipriai buvo susiję su LDK.

Raimonda Ragauskienė

D. Caccamo, Buccella (de Buccellis) Niccolo, Dizionario Biografico degli Italiani, 1972, Vol. 14, (http://www.treccani.it/enciclopedia/niccolo-buccella_%28Dizionario-Biografico%29/).