Vyskupo Juozapato Kuncevičiaus mirtis

Brastos Bažnytinę uniją (1596) paveikė Tridento Bažnytinio susirinkimo suformuotos Katalikų Bažnyčios reformos dvasia. Dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos stačiatikių vyskupų, dvasininkų ir didikų uniją su Katalikų bažnyčia vertino kaip galimybę reformuoti ir atnaujinti Stačiatikių bažnyčią. Unijos aktas buvo suvokiamas kaip grįžimas prie ankstyvosios krikščionybės idealo – vieningos ir vienos krikščionių Bažnyčios, kuri 1054 m. suskilo į graikų apeigų ir lotynų apeigų krikščionių Bažnyčias.

Vienybė per prievartą

Dalis LDK stačiatikių dvasininkų ir didikų nepripažino Brastoje sudarytos bažnytinės unijos. Jie sutiko, kad reikia reformuoti ir atnaujinti Stačiatikių bažnyčią, tačiau nenorėjo priklausyti nuo Romos popiežiaus. Uniją pripažinę stačiatikiai (LDK jie vadinti unitais) priskyrė juos eretikų, kurie griauna tradiciją ir Bažnyčią, kategorijai ir vadino juos atskalūnais (schizmatikais). Tokiais pačiais argumentais stačiatikiai kaltino ir unitus. 

“

Stačiatikių grąžinimas į vieningos Bažnyčios globą įgavo Kontrreformacijai būdingas kovos formas: vyko aktyvi religinė polemika, maldos namai (cerkvės), vienuolynai būdavo atimami iš stačiatikių bendruomenių ir atiduodami unitų ganytojų globon.

Graikų apeigų Katalikų bažnyčia – unitai – turėjo pranašumą prieš stačiatikius, nes juos rėmė Lietuvos didysis kunigaikštis, didžioji įtakingos katalikiškos diduomenės dalis. Įteisinta ir pripažinta buvo vienintelė buvusi Stačiatikių bažnyčios hierarchija – unitų. Unijos nepripažinę liko be ganytojų (vyskupų). Stačiatikių grąžinimas į vieningos Bažnyčios globą įgavo Kontrreformacijai būdingas kovos formas: vyko aktyvi religinė polemika, maldos namai (cerkvės), vienuolynai būdavo atimami iš stačiatikių bendruomenių ir atiduodami unitų ganytojų globon.
Itin aktyvus Bažnytinės unijos skleidėjas ir propaguotojas LDK buvo Juozapatas Kuncevičius. 1604 metais jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės Bazilijonų vienuolyną, 1614 m. tapo jo archimandritu (viršininku). 1617 metais jis buvo paskirtas Bytenės (prie Slonimo) vienuolyno igumenu (viršininku). 1618 metais įšventinamas Polocko unitų arkivyskupu. Naujasis ganytojas susigrąžino bažnytinį turtą, kurį buvo pasisavinę pasauliečiai didikai, atnaujino ir suremontavo Polocko arkikatedrą. Ypač užsidegęs ėmėsi grąžinti stačiatikius į unitų Bažnyčią. Kartais jis naudojo drastiškas priemones, pvz., uždarydavo nepaklūstančių ir besipriešinančių parapijų bažnyčias, atsisakydavo laidoti unijos nepripažinusius asmenis.

Nesantaikos žiežirbos

Toks drastiškas ir kategoriškas elgesys – būdingas XVII a. religinės elgsenos bruožas. XVI amžiuje su Reformacija atsiradusi konfesinė įvairovė nepagimdė religinės tolerancijos. Vyravo įtampa, skirtingoms tikinčiųjų bendruomenėms priklausantys žmonės aplink save matė religinius priešus, kuriuos derėjo grąžinti į „teisingos bažnyčios“ globą.

“

Faktiškai buvo vadovaujamasi Amerikos puritonų šūkiu „Dievas nemėgsta tolerancijos!“

Faktiškai buvo vadovaujamasi Amerikos puritonų šūkiu „Dievas nemėgsta tolerancijos!“ Panašią mintį laiške LDK kancleriui Leonui Sapiegai teigė Polocko arkivyskupas J. Kuncevičius: „Tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau katalikų, o ne schizmatikų ir eretikų, nes pripažinę, kad atskalūnų tikėjimas yra Dievo dovana, turėsime pripažinti, kad kiekviena erezija ir paklydimas yra Dievo dovana.“ 1620 metais slapta buvo atkurta stačiatikių bažnytinė hierarchija. Dėl susidariusios politinės padėties Abiejų Tautų Respublikos seimas 1623 m. įteisino Stačiatikių bažnyčią. Tai pagilino konfliktą tarp unitų ir stačiatikių, kuris bet kada galėjo virsti religiniu karu. 

“

„Sunkumus ir rūpesčius sukėlė mums ta Jūsų unija, jau geriau jos nebūtų buvę…“

Šias nuojautas laiške Polocko arkivyskupui išdėstė LDK kancleris Leonas Sapiega: „Jūsų Šventenybe, nepiktnaudžiaukite savo padėtimi. Jūsų ambicijos labai didelės ir esate labai nepakantus. […] Tai gali tapti nesantaikos žiežirbomis, kurios įžiebs didžiulį ir visa naikinantį gaisrą. […] Jėzus sakė Petrui ir kitiems mokiniams: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Pasakykite, Jūsų Šventenybe, ką sugavote būdamas rūstus, šiurkštus, uždarinėdamas cerkves? Ir netgi tuos, kurie Polocke Jums pakluso, nuo savęs atstūmėte, avis pavertėte ožiais. Keliate grėsmę valstybės gerovei. […] Sunkumus ir rūpesčius sukėlė mums ta Jūsų unija, jau geriau jos nebūtų buvę…“

Avys, pavirtusios vilkais

Leono Sapiegos žodžiai buvo pranašiški. Polocko arkivyskupijoje susikaupusi tarpkonfesinė įtampa, kurią dar pakurstė stačiatikių hierarchai, virto maištu prieš unitų arkivyskupą J. Kuncevičių. 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebsko vizitacijos metu jį užpuolė ir nužudė įnirtusi minia. Po šešerių metų (1629) Domininkonų ordino vienuolis, teologijos daktaras Fabianas Birkovskis veikale „Kraujo balsas“ aprašė, kaip buvo nužudytas J. Kuncevičius: „Vos tik sekmadienio rytą iš bažnyčios išėjo, tik peržengė savo namų slenkstį ir savo kamaroj pradėjo maldą, puolė […] Dievo bažnyčios atsiskyrėliai, medumi ir degtine pasisotinę, į jo kiemą: jo tarnai, kurie buvo pirmame įėjime, buvo sužeisti, kai kurie mirė. Po to puolė didžiuliu urmu arkidiakoną Dorotėją; jie jį negailestingai vėzdais, parvertę ant žemės, trankė, pasiųsdami tiesiai į mirtį. Po to puolė Emanuelį Kantakuzeną, vyriausią tų namų Graiką, kilusį iš garsių Konstantinopolio imperatorių. […] Į kvietimą ir į šauksmą nekalto kraujo išėjo p. Juozapatas, ir visus žmogžudžius šv. Kryžiumi peržegnojo, po to pasakė: „Kodėl mušate nekaltus žmones, mano tarnus? Tie, kurie yra su manimi, tai esu aš“. […] Vienu kartu staigiai jie […] puolė patį arkivyskupą. Vienas iš jų padarė jam žaizdą kirviu pakaušyje, nuo kurios jis parkrito ant žemės, o kitas bardišium (ilgakočiu kovos kirviu lenktais plačiais ašmenimis – R. Č. ) jo šventą galvą perkirto: po to visi, ką turėjo rankose, tuo mušė, daužė, trankė, daugiausia galvą, ant kurios buvo tiek žaizdų, kad negalima buvo atpažinti žmogaus. Negana to, tai įvykdę pajudėjo prie kitų, kad juos užmuštų. Šv. vyskupas iškėlė ranką, rodydamas įprastą šv. Kryžiaus ženklą. Sugrįžo prie jo pagiringi žiauruoliai ir ištempė jį į kiemą, ir ten jo galvą dviem kulkom iš šautuvo peršovė; vėzdais prieš tai muštas buvo jų negailestingai, bet tik pašautas kulkomis mirė. […] Prie šitų žudynių buvo ir vyskupo šuo, kuris savo urzgimu ir kandžiojimais gynė savo šeimininko kūną nuo šventvagių žudikų, jį sučiupę į gabalus sukapojo. Po to […] išgrobstė vyskupo turtą ir maisto atsargas. 

“

Anot amžininko, „užmušė savo Ganytoją, o su juo ir Uniją iš pasaulio panaikino ir amžiams palaidojo“.

Iš aludės išnešė medų ir alų, ir sėdėdami ant  žemės gėrė […].Šv. kankinio kūnas buvo „išstatytas“ visokiam pašiepimui ir tyčiojimuisi; bėgo kas gyvas, vyrai ir jaunikaičiai, jaunos merginos ir moterys, ir kojomis mindė, ir plaukus rovė, ant kūno spjaudė, ant jo kūno atsisėdę, degtinę gėrė. […] Surišę jo (vyskupo) kojas, po Vitebsko gatves jo kūną šventą, vien ašutiniais marškiniais pridengtą, tampė taip, kad jo nuogumas visiems į akis krito; pagaliau atitempė jį į aukšto kalno viršūnę […] ir nuo tenai jį numetė, šaipydamiesi: „Laikykis, laikykis, vyskupe!“ Nuėjo po to žemyn prie Dauguvos kranto, ant kurio gulėjo kūnas; ir nulupę nuo jo marškinius, į juos prikrovė akmenų, didelį akmenį prie jo kojų pririšo, […] suradę gilesnę vietą upėje, ten jį įmetė, tikėdamiesi, kad niekas jo iš ten ištraukti negalės. Sugrįžę į vyskupo namus viską suniokojo, išdaužė stiklinius langus, išvartė pečius, stalus, duris, suolus, medinius indus sulaužė, nieko sveiko nepaliko. Tai atlikę, kaip nugalėtojai į savo namus išsiskirstė.“

“

1643 m. Juozapatas Kuncevičius buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. – šventuoju.

Nužudydami vyskupą ir niekindami jo kūną stačiatikiai išliejo neapykantą ir pagiežą, kurią jautė Bažnytinei unijai. Jiems uniją įkūnijo Juozapato Kuncevičiaus asmenybė. Bažnytinės unijos pasišventėlio linčo teismas miniai simbolizavo teismą Unijai. Anot amžininko, „užmušė savo Ganytoją, o su juo ir Uniją iš pasaulio panaikino ir amžiams palaidojo“.

1643 m. Juozapatas Kuncevičius buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. – šventuoju.

Remigijus Černius