Vladislovo Vazos pusmetis Vilniuje: nuo politikos iki operos
XVII a. Vilniaus istorijoje būta įvairių įvykių, kartais dramatiškai keitusių miesto veidą. Pavyzdžiui, 1610 m. liepos 1 d. mieste išplito toks gaisras, kad tuometinis valdovas Zigmantas Vaza buvo priverstas laikinai palikti Valdovų rūmus. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams miestą nuniokojo kazokai. Jie 1655 m. rugpjūčio 8 d. užėmė Vilnių, plėšė rūmus, namus, bažnyčias ir vienuolynus, o jų sukeltas gaisras liepsnojo net 17 dienų.
Tačiau ne vien negandos XVII a. lydėjo Lietuvos sostinę. Bene įdomiausiais to šimtmečio metais tapo 1636-ieji, kai Vilniuje šešis mėnesius gyveno Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Vilnius tapo neoficialia didžiulės valstybės sostine.
Gyventojų skaičius išaugo bent dešimtadaliu
Valdovo viešnagės Vilniuje buvo įprastos: per 16 valdymo metų Vladislovas Vaza mieste lankėsi penkis kartus. Bet 1636 m. jis išbuvo ilgiausiai – visą pusmetį, iki rugsėjo 9-osios.
Vladislovas Vaza atvyko 1636 m. kovo 5 dieną ir apsistojo Valdovų rūmuose. Kartu atkeliavo jo dvaras: nemažai svarbių valstybės pareigūnų, dešimtys dvariškių, sargyba, muzikantų kapela ir amatininkai. Viso galėjo būti ne mažiau kaip trys šimtai žmonių, o gal ir visi penki šimtai. Be to, savo tarnų atsivežė kartu su karaliumi atvykę karalaičiai, didikus irgi lydėjo jų dvariškiai. Taigi, 1636 m. į Vilnių iš viso galėjo suvažiuoti keli tūkstančiai svečių.
Svarus pokytis, turint galvoje, kad tais laikais mieste gyveno ne daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių.
Miestiečiams tai reiškė, viena vertus, galimybę užsidirbti – juk svečiai pirkosi įvairias prekes, puotavo, amatininkai teikė jiems įvairių paslaugų.
Įdomybė
pagal tų laikų tvarką vilniečiai buvo įpareigoti priimti valdovo dvariškius ir apgyvendinti juos savo namuose. Pareigūnai iš anksto apeidavo namus ir įvertindavo – kiek vienas ar kitas miestietis gali priimti svečių, kiek žirgų tilps jo kieme ir taip toliau. Nuo apgyvendinimo prievolės buvo atleisti didikai, bažnyčios ir vienuolynai. Kai kuriems miestiečiams irgi pavykdavo išsirūpinti atitinkamas privilegijas.
Jie neabejotinai turėjo manyti, kad jiems pasisekė – juk svečiai ne visada elgdavosi pavyzdingai.
Vilniuje tuo metu buvo kiek daugiau nei 700 posesijų, beveik 400 iš jų privalėjo priimti atvykėlius. Tiesa, sąlygos gerokai skyrėsi – nuo nedidelių medinių vieno aukšto namelių iki kelių aukštų mūrinių namų su ūkiniais pastatais ir arklide.
Valdovo kasdienybė: nuo puotų iki teismo posėdžių
Valdovo apsilankymas garantavo miestui daug šurmulio. Nemenką sujudimą sukėlė jau pati pirmoji diena. Atvykusius karalių ir didikus pasitiko miesto valdžia ir išpuoštos gatvės, buvo sakomos iškilmingos kalbos, teikiamos dovanos.
“
Gyvendamas Vilniuje karalius kelis kartus vyko į medžiokles, trukusias ne vieną dieną. Be to, jis dalyvavo teismuose, teikė privilegijas, priėmė dešimtis diplomatų ir svečių, lankėsi didikų keltose puotose.
Gyvendamas Vilniuje karalius kelis kartus vyko į medžiokles, trukusias ne vieną dieną. Be to, jis dalyvavo teismuose, teikė privilegijas, priėmė dešimtis diplomatų ir svečių, lankėsi didikų keltose puotose.
Kovo 11 d. puotauta pas LDK raštininką Kazimierą Leoną Sapiegą, kovo 16 d. didelė puota surengta pas LDK referendorių Dominyką Kristupą Obrinskį, balandžio 3 d. didikus ir valdovą į savo rūmus pakvietė LDK pakancleris Steponas Pacas, balandžio 24 d. buvo renkamasi Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos rūmuose.
Liepos 10 d. valdovas dalyvavo iki vėlumos trukusiame vakarėlyje su šokiais pas Lenkijos pakanclerį Petrą Gembickį. Liepos 22 d. valdovą vaišino LDK iždininkas Mikalojus Tryzna. Rugpjūčio 31 d. vyko LDK arklidininko Jono Kazimiero Chodkevičiaus ir Stepono Paco dukros Sofijos vestuvės, kuriose dalyvavo karališkosios šeimos nariai.
Šv. Kazimiero koplyčios „atidarymas“
Kai kurie svarbūs renginiai buvo suplanuoti karaliaus viešnagės pabaigoje.
“
Organizuotos ypatingos iškilmės – šv. Kazimiero relikvijų pernešimas į ką tik Vilniaus katedroje baigtą jo koplyčią. Renginiai vyko 1636 m. rugpjūčio 14 dieną, juose dalyvavo valdovas su šeimos nariais, daug pareigūnų ir svečių.
Organizuotos ypatingos iškilmės – šv. Kazimiero relikvijų pernešimas į ką tik Vilniaus katedroje baigtą jo koplyčią. Renginiai vyko 1636 m. rugpjūčio 14 dieną, juose dalyvavo valdovas su šeimos nariais, daug pareigūnų ir svečių.
Pagrindiniu akcentu tapo procesija pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis, kur buvo įrengti šešeri ypatingai išpuošti triumfo vartai. Priekyje ėjo karalius su karalaite ir svarbiausiais didikais, grojo karališkasis orkestras, skambėjo psalmės.
Dar 1623 m. pradėta statyti Šv. Kazimiero koplyčia tapo tikra miesto puošmena. Ją kūrę puikūs menininkai Lietuvą supažindino su baroku, vėliau paplitusiu visame krašte. Neatsitiktinai būtent XVII a. ketvirtasis dešimtmetis laikomas svarbiu baroko išpopuliarėjimo Lietuvoje tarpsniu.
Valdovų rūmuose – pirmoji opera
1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena). Jos kūrėjai buvo valdovo dvariškiai italai: kompozitorius – Marko Scacchi, libreto autorius – Virgilio Puccitelli, o sceninius efektus kūrė vyriausiasis valdovo architektas Agostino Locci.
Spektaklis truko penkias valandas, scenos dekoracijos kelis kartus keitėsi ir vaizdavo tai dykumą, tai turtingus rūmus, tai sodą su fontanais ir jūrą su joje plaukiančiais laivais. Iki tol Vilniuje buvo žinomos tik teatralizuotos eisenos.
Kad pastatymas buvo aukšto lygio, liudija premjeroje dalyvavusių žiūrovų reakcija. Be kita ko, susižavėjimą spektakliu vėliau laiškuose reiškė popiežiaus nuncijus kardinolas Mario Filonardi.
Taigi, nors Vilniaus istorijoje dažnai akcentuojamos nelaimės bei praradimai, kartais mieste gyvenimas virte virė ir netrūko linksmybių. Tai pasakytina ir apie 1636-iuosius, kai Vilniuje viešėjo valdovas Vladislovas Vaza.
Mindaugas Paknys
