Vilniaus universiteto profesorius Aronas Aleksandras Olizarovijus (1610–1659)

Senojo Vilniaus universiteto teisės profesorius, teisės ir medicinos daktaras A. A. Olizarovijus yra iškili švietimo, teisės, šeimos, politikos ir kt. Lietuvos mokslo sričių istorijos asmenybė. Tai liudija ir 2003 m. publikuotas bei į lietuvių k. Jolitos Sarcevičienės išverstas jo 1650 m. paskelbtas veikalas „Apie politinę žmonių sąjungą“ (De politica hominum societate). Šis socialinis ir politinis mąstytojas buvo vienas iš dviejų Vilniaus u-to profesorių (šalia teisės profesoriaus, burmistro Francisco Udalriko Peyerio XVII a. II p.), ėjusių pareigas ir Vilniaus miesto taryboje. Šis teisės istoriko Vytauto Raudeliūno (1930–2002) atradimas istoriografijoje beveik neatsispindi. A. A. Olizarovijaus socialinės biografijos aspektų nušvietimas gali padėti suvokti kai kuriuos jo knygos teiginius.

Kilmės mįslė

Tyrėjams iki šiol nepavyko tiksliai nustatyti, iš kokios vietovės A. A. Olizarovijus kilo. A. A. Olizarovijus įvairiuose dokumentuose nurodė skirtingas kilmės vietas. Vienur – „regione Subsylvanus“, Palenkėje (Pagirys).

Kitur – Belaja Cerkov. Žinomos dvi tokios vietovės – prie Kijevo ir Čerėjos ežero, dab. Čašnikų rajonas, Vitebsko sritis. Pastaroji irgi siejasi su Palenke. 1643 metais jis teigė, jog prieš 18 m. jo tėvoniją Lenkijos karalystėje nusiaubė švedai. Vienuose dokumentuose A. A. Olizarovijus teigia esąs „Eques Polonus“, kitur – gimęs „nobili Rusiae“ šeimoje. Pasirašo irgi įvairiai: dažniausiai lotyniška forma „Olizarovius“, taip pat „Olzarowski“, „Olizar“. Todėl vieni autoriai jį vadina lenkų, kiti – ukrainiečių bajoru. Tikėtina, jog jis kilęs iš Belaja Cerkov Palenkėje, dab. Baltarusijoje. 1626–1629 metų karas su Švedija Kijevo apylinkių nepasiekė, tik Pamarį ir Kujaviją. Taigi A. A. Olizarovijus „gali“ būti vadinamas ir baltarusiu. Kita vertus, tai šiuolaikiškos etninės identifikacijos. Pakaktų nuorodos, jog buvo rusinų kilmės. O nuoroda „Eques Polonus“ nurodo į Lenkijos karalystę – Palenkė po Liublino sąjungos priklausė jai.

Akademinės klajonės

A. A. Olizarovijaus tolesnė biografija daugmaž žinoma. Studijavo įvairiose jėzuitų kolegijose – Nesvyžiuje, Polocke. 1629 metais Vilniuje įstojo į Jėzuitų ordiną, vėliau studijavo laisvuosius menus ir filosofiją Pultusko kolegijoje. 1633 metais išstojo iš Ordino ir studijavo filosofiją bei teologiją Poznanėje. Matyt, tapęs didikų vaikų auklėtoju, išvyko į studijas Viurzburge ir Graze, studijavo teisę ir mediciną katalikiškajame Ingolštadto universitete. 1643 metais šiame mieste išleido dvi knygeles. Antroji „Quaestiones politicae“ dėstymo būdu panaši į vėliau Vilniuje parengtą veikalą „Apie politinę žmonių sąjungą“. A. A. Olizarovijus tapo Neuburgo kunigaikščio Filypo Vilhelmo patarėju. Nebaigęs studijų, vargdamas, tačiau pasitikėdamas įtakingų globėjų parama, paskubėjo pretenduoti tapti teisės profesoriumi, tačiau Teisės fakultetas nepritarė jo kandidatūrai dėl to, jog nemokėjo vokiečių kalbos ir neišlaikė egzaminų. 1644 metais A. A. Olizarovijus gavo abiejų teisių daktaro laipsnį. Nesitikėdamas užimti profesoriaus vietos, išvyko į Padujos universitetą studijuoti medicinos.

Užuojauta valstiečiams ir pyla pirkliams

Vilniuje 1650 m. rugpjūčio pradžioje baigtą rašyti A. A. Olizarovijaus veikalą „Apie politinę…“ (I knyga „Apie namus“; II knyga „Apie piliečių bendriją“; III knyga „Apie valstybę“) aptarė daug autorių. A. A. Olizarovijus buvo didelis eruditas. Jis beveik neanalizavo savo meto socialinio politinio gyvenimo, o tarsi viduramžių scholastas aprašė jį, remdamasis antikos ir kitų laikotarpių įvairių Europos autorių veikalais. A. A. Olizarovijus yra nuoseklus aristotelininkas.

“

Palankiam valstiečių vertinimui įtakos galėjo turėti jo bajoriška kilmė ir jėzuitiškas auklėjimas.

Originalių minčių veikale yra vos viena kita. Minėtinas kritiškas vergiškos valstiečių padėties Abiejų Tautų Respublikoje vertinimas – A. A. Olizarovijus vadina ja net neteisėta. Kritiškai jis vertina bajorijos panieką amatams, nors tarp Lenkijos diduomenės mato ir teigiamai į juos žiūrinčių asmenų. Neturtingiems bajorams siūlo amatų mokytis. Pasisako už paveldimą monarchiją, miestiečius pripažįsta piliečiais. Kai kurie jo teiginiai prieštarauja vienas kitam.
Palankiam valstiečių vertinimui įtakos galėjo turėti jo bajoriška kilmė ir  jėzuitiškas auklėjimas. Galima pajuokauti, jog mieste nepakankamai laimės patyręs A. A. Olizarovijus neigiamai vertino miestiečius: „Amatininkų, advokatų ir prekeivių gyvenimas yra ydingas, o tokia žmonių padermė netinka vykdyti karo, valstybės ir draugystės padermėms. Tačiau pirkliai daug blogesni.“ Jis įrodinėja pirklių žalą – jie esą dažnai būna išdavikai, išveža geresnes ir naudingesnes prekes bei geriausią monetą, tiekia jas priešams, daro valstybei žalą. Taip teigdamas jis remiasi Vilniaus pavyzdžiu: „Galėčiau tai patvirtinti net kai kurių Vilniaus pirklių pavyzdžiais, jei nemanyčiau, jog reikia vengti minėti vardus.“ Ryšius su miestu atspindi ir miestietiškos Saksų teisės paminėjimas – nurodo, jog pagal ją paauglystė trunka iki 21 metų. Gina jis netiesiogiai ir savo profesiją: „Dar kiti (didikai – A. R.), kuriems atrodo pernelyg žema verstis net ir laisvaisiais menais, neturėtų būti gyvenimo ar moralės pavyzdžiais.“

Duoklė miestiečiams

Iš Lenkijos ir Lietuvos šaltinių A. A. Olizarovijus panaudojo tik A. F. Modrzewskį, P. Meszkowskį ir… 1568 m. Vilniaus miesto nobilitacinę privilegiją. Pastarąją aplinkybę galima suprasti – A. A. Olizarovijus  integravosi į miesto gyvenimą ir tapo miesto tarybos nariu. Metinio tarėjo pareigas ėjo 1648 ir 1654 metais. Miestas jam net padovanojo sklypą.

“

Miesto valdžiai jis padarė didelę paslaugą, nuo šiol ji, grįsdama savo kilmingumą (bajorystę), rėmėsi ir teisės profesoriaus autoritetu.

Galima spėti, jog taip pasielgta dėl to, jog veikalo „Apie politinę…“ skyriuje „Apie sostinę“ jis iš originalo paskelbė 1568 m. nobilitacinę Vilniaus miesto valdžios elito – vaito, tarybos, suolininkų teismo ir raštininkų privilegiją. Iškėlęs sostinių reikšmę jis aiškino, jog teisininkas Petras Meškovskis neteisingai teigia, jog miestų sostinių Krokuvos ir Vilniaus magistratai naudojasi tik „tam tikru“ kilmingumu ir, pasak jo, kad neliktų abejonės, publikuoja minėtą privilegiją. A. A. Olizarovijus akcentavo, jog „tokia privilegija Vilniaus magistratui suteikta dar iki sudarant uniją tarp Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos; pagal unijos sąlygas valstybės garantija bei priesaika, kaip reikalaujama, buvo patvirtinta, jog Lietuvoje visa bus išsaugota taip pat, kaip buvo iki unijos, (…) jog ir Vilniaus, ir Krokuvos magistratai amžinai naudosis savo privilegijomis“. Miesto valdžiai jis padarė didelę paslaugą, nuo šiol ji, grįsdama savo kilmingumą (bajorystę), rėmėsi ir teisės profesoriaus autoritetu.

Aivas Ragauskas

LVIA, f. SA, b. 5099, l. 242-242v; b. 5334, l. 141–142; Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, lotynišką tekstą parengė ir lietuvių kalbą išvertė J. Sarcevičienė, Vilnius, 2003; E. Ulčinaitė, Vilniaus akademijos profesorius A. Olizarovijus, Mokslas ir gyvenimas, 1978, Nr. 5, p. 16; V. Raudeliūnas, Teisės mokslų laipsniai senajame Vilniaus universitete, Socialistinė teisė, 1978, Nr. 2; A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 304.