Vaznys ir kiti teismo pareigūnai

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) iki 1564–1566 m. teismų reformos teismai nebuvo atskirti nuo administracijos, t. y. teisingumą vykdė įvairūs valstybės pareigūnai, o teismų sistema buvo sudėtinga. Teisėjai naudojosi pareigūnų, vykdžiusių pagalbines funkcijas ir turėjusių padėti pasirengti teismo procesui arba rūpintis sprendimų vykdymu, paslaugomis.

Pavojingas teismų tvarkdario darbas

Įdomybė

Vazniai, pagalbiniai teismo pareigūnai, atliekantys ir nusikaltimo vietos apžiūrą, duodami priesaiką būdavo apkerpami. Apkirpimas turėjo simbolinę reikšmę: „Vaznių [plaukus] virš akių ir ausų dėl to pakerpa, kad jie į abi puses gerai matytų ir girdėtų bei teisybę paliudytų, nė žodžio nepraleisdami ir nepridėdami, nes gudri šalis arba bylininkas, praleidęs ar iškreipęs vieną žodelį, gali iš to sau ir savo poreikiams nemažai [naudingų] dalykų sukurti…“.

Chronologiškai seniausias (XIV–XVI a. I p.) pagalbines teismo funkcijas atliekantis pareigūnas, savotiškas antstolis buvo diečkus (dzeczke, ministerialis, децкий). Šio instituto  šaknys – „Rusų tiesoje“ (Русская Правда), tačiau tapęs visos LDK administracijos ir teisės sistemos savastimi, jis įgijo kitokį turinį. Diečkaus funkcijos susiklostė dar paprotinėje teisėje, jos lakoniškai nusakytos valdovų privilegijose (pradedant 1387 m. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui) ir Kazimiero teisyne (1468). Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą diečkų galėjo turėti visos teismo instancijos, jo socialinį statusą dažniausiai lėmė teisėjo rangas. Paprastai tas pareigas eidavo bajorai (dažnai valdovo dvarionys), dignitorių tarnybininkai, kartais – totoriai ir miestiečiai. Viena svarbiausių ir dažniausių šio pareigūno funkcijų – padėti parengti bylos nagrinėjimą: atvesdinti į teismą (kartais – net jėga) atsakovą bajorą, jei šis savo noru neatvyktų, net gavęs antrą šaukimą; šaukti ir pristatyti į teismą neprivilegijuoto luomo asmenis, kuriems raštiškų šaukimų norma nebuvo taikoma. Varžybinio teismo proceso metu, kai bylininkai susilažinę statydavo (mesdavo) kepures, pagal  papročių teisę diečkus privalėjo jas pakelti, kad procesas tęstųsi. Kitos diečkaus funkcijos susijusios su teismo sprendimų vykdymu: jis laimėjusį bylą asmenį įvesdindavo į priteistą dvarą, dalyvaudavo ieškinio išieškoje arba atgrobime (tai prievartinė žalos išieška pagal teismo sprendimą), bylos šalių susitaikymo (susitarimo) procedūroje ir panašiai.

Diečkus rizikavo nukentėti fiziškai. Ne vienas diečkus teisėjams skundėsi, kad atsakovas ne tik nugabento rašto nepaėmęs, bet dar jį sumušęs pats arba tarnams liepęs apkulti. Tačiau pasitaikydavo ir smurtaujančių diečkų. 1542 metais dvarionis Ščastnas Mažeikavičius atvyko atsakovą atvesdinti į teismą. Jo neradęs, apiplėšė dvarą, išvijo iš namų žmoną ir vaikus. Atsakovą suradęs kitame dvare, pakeliui į teismą jį užmušė, o palaikus įmetė į upę…

Pirmieji kriminalistai

Dėl LDK administracinei sistemai nebūdingos didelės biurokratijos, dėl pareigūnų polifunkciškumo ir pareigybių kompetencijų persipynimo teismo pareigūnų funkcijos nebuvo tiksliai ar griežtai deleguotos, todėl diečkaus pareigos dažnai sutapo su žvelgūno (visor, виж) funkcijomis. Žvelgūnas (lietuviškoje literatūroje kartais vadinamas terminu vyžas arba vižius) šaltiniuose sutinkamas jau XV a. pabaigoje. Svarbiausia jo funkcija – oficialus liudytojas, jis nusikaltimo vietoje tyrė aplinkybes (žaizdas, lavonus, padarytą žalą ir kt.) ir teismui teikė ataskaitą, kuri vėliau proceso metu buvo traktuojama kaip įrodymas. Tai, kad žvelgūno parodymai buvo svarbūs, rodo Pirmojo Lietuvos Statuto VI sk. įrašytas papildomas 35 straipsnis „Apie žvelgūną, kad jo liudijimo niekas negali paneigti“. Tačiau apskritai XVI a. I p. diečkaus ir žvelgūno funkcijos iš esmės sutapo. Žvelgūną irgi siųsdavo įteikti atsakovui šaukimus į teismą, jis prižiūrėdavo priesaikos (kaip teisminio įrodymo) procedūrą, dalyvaudavo įvesdinant į turtą, atgrobiant, surašant globotinio turto inventorių ir panašiai. Kai bajorui prireikdavo žvelgūno, jis kreipdavosi į artimiausią urėdą (teismą). Žvelgūnas galėjo veikti tik jį siuntusio pareigūno jurisdikcijos areale.

Papročių teisė, vėliau sričių privilegijos ir valdovo nuostatai, o galiausiai – Pirmojo Statuto VI sk. 27 straipsnis už diečkaus ir žvelgūno atliktas pareigas nustatė užmokestį, kuriuo jie dalijosi su teisėju. Diečkapinigius (diečkinę) ir žvelgapinigius (žvelgūninę) mokėjo bylą pralaimėjusi šalis, o jų dydį lėmė juos siuntusio teisėjo rangas ir išieškoma iš bylą pralaimėjusio suma (nuo rublio grašių – 10 grašių diečkinės). Statutas reglamentavo myliapinigius, mokamus diečkui ir žvelgūnui už nuvažiuotą kelią, atliekant teismo pavedimą.

LDK bajorų nepasitenkinimą žvelgūnų skyrimo tvarka ir personalijomis rodo XVI a. vid. vykę seimai, kuriuose bajorai skundėsi, kad šias pareigas atlieka „paprasti, nepatikimi žmonės“, net nelaisvi valstiečiai, kurie, girdi, paliudys to naudai, „kuris brangiau perpirks“, ir prašė valdovo kiekviename paviete parinkti po 3–5 patikimus, sėslius bajorus – „prisiekusius žvelgūnus“, kurie už atliktą darbą gautų užmokestį ir dirbtų taip, kaip „vazniai Palenkėje“. Nors valdovas 1551 m. seime, atsiliepdamas į bajorų prašymą, iš esmės paliko galioti „seną paprotį“ (t. y. Statuto normą), tačiau dokumentai rodo, kad netrukus ne tik diečkaus (šio termino neliko jau Antrajame Statute), bet iš dalies ir žvelgūno pareigas perėmė vaznys (ministerialis, возный), kurio funkcijos irgi nebuvo griežtai apibrėžtos. Jam tekdavo apžiūrėti nusikaltimo vietą ir rinkti įrodymus bylai, įteikti šaukimus į teismą, įvesdinti bylos laimėtojus į dvarus ir pan., t. y. pagelbėti ruošiantis teismo procesui ir vykdant teismo sprendimą.

Visa regintis liudininkas

LDK teritorijoje vaznys anksčiausiai (XVI a. 2 deš.) sutinkamas Palenkėje, o jo išrinkimo tvarką, kompetenciją ir atlyginimą nustatė 1566 m. Antrasis Statutas (nors kasdienybėje vazniai ir toliau dažnai tebevadinti žvelgūnais). Antrojo Statuto IV sk. 8 straipsnyje „Apie vaznių paskyrimą ir jų priesaiką“ užsiminta apie jų „apkirpimą“. Prof. Konstantinas Jablonskis, suradęs įdomų 1596 m. dokumentą, atskleidė šio termino turinį ir nustatė apkirpimo simbolinę reikšmę: „Vaznių [plaukus] virš akių ir ausų dėl to pakerpa, kad jie į abi puses gerai matytų ir girdėtų bei teisybę paliudytų, nė žodžio nepraleisdami ir nepridėdami, nes gudri šalis arba bylininkas, praleidęs ar iškreipęs vieną žodelį, gali iš to sau ir savo poreikiams nemažai [naudingų]  dalykų sukurti…“. Nors vaznio funkcijos labiausiai priartėjo prie antstolio pareigybės, tačiau ir iš jo specialaus išsilavinimo nereikalauta. Trečiojo Statuto IV sk. 8 straipsnis įpareigojo vaivadas ir Žemaitijos seniūną kiekvienam pavieto teismui „paskirti“ pavieto bajorų išrinktus, patikimus, dorus ir sėslius bajorus, kurie turėjo duoti priesaiką, kad sąžiningai vykdys „visa tai, kas jam, vaznio urėdui, priklauso“.

Nors Statutas garantavo jo asmens saugą (už vaznio įžeidimą nusikaltėlis turėjo sumokėti dvigubai didesnį atlygį ir sėsti į kalėjimą 12 savaičių, o už jo sužeidimą ar nužudymą grėsė mirties bausmė bei dviguba galvinės suma vaznio šeimos nariams), šios pareigos dažnai kėlė pavojų sveikatai. Štai 1582 m. Minsko paviete vaznį, nusiųstą apžiūrėti smurto aplinkybių ir pasekmių, patį užpuolė, įkalino ir kankino. Tai sužinojęs teismas pasiuntė kitą vaznį nusikaltimo aplinkybių ištirti. Šis „bijojo eiti“, drauge su kviestiniais apsikeitė drabužiais, kad jo nepažintų, ir paliudijo matęs žiauraus kankinimo pėdsakus: „Parodė man, vazniui, ugnimi išdegintą tarpkojį (…), pančiais ir rykštėmis iki mėlynumo sumuštas rankas, sprandą…“.

Irena Valikonytė

J. Machovenko, Diečkaus ir vižo institutų užuomazga ir raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, in Teisė, 2003, t. 46, p. 87–97; J. Machovenko, Vaznys, kaip teismo antstolio pirmtakas, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, in Teisė, 2004, t.50, p. 94–105.