Vaznys ir kiti teismo pareigūnai

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) iki 1564–1566 m. teismų reformos teismai nebuvo atskirti nuo administracijos, t. y. teisingumą vykdė įvairūs valstybės pareigūnai, o teismų sistema buvo sudėtinga. Teisėjai naudojosi pareigūnų, vykdžiusių pagalbines funkcijas ir turėjusių padėti pasirengti teismo procesui arba rūpintis sprendimų vykdymu, paslaugomis.

Pavojingas teismų tvarkdario darbas

Chronologiškai seniausias (XIV–XVI a. I p.) pagalbines teismo funkcijas atliekantis pareigūnas, savotiškas antstolis buvo diečkus (dzeczke, ministerialis, децкий). Šio instituto  šaknys – „Rusų tiesoje“ (Русская Правда), tačiau tapęs visos LDK administracijos ir teisės sistemos savastimi, jis įgijo kitokį turinį. Diečkaus funkcijos susiklostė dar paprotinėje teisėje, jos lakoniškai nusakytos valdovų privilegijose (pradedant 1387 m. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui) ir Kazimiero teisyne (1468). Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą diečkų galėjo turėti visos teismo instancijos, jo socialinį statusą dažniausiai lėmė teisėjo rangas. Paprastai tas pareigas eidavo bajorai (dažnai valdovo dvarionys), dignitorių tarnybininkai, kartais – totoriai ir miestiečiai. Viena svarbiausių ir dažniausių šio pareigūno funkcijų – padėti parengti bylos nagrinėjimą: atvesdinti į teismą (kartais – net jėga) atsakovą bajorą, jei šis savo noru neatvyktų, net gavęs antrą šaukimą; šaukti ir pristatyti į teismą neprivilegijuoto luomo asmenis, kuriems raštiškų šaukimų norma nebuvo taikoma. Varžybinio teismo proceso metu, kai bylininkai susilažinę statydavo (mesdavo) kepures, pagal  papročių teisę diečkus privalėjo jas pakelti, kad procesas tęstųsi. Kitos diečkaus funkcijos susijusios su teismo sprendimų vykdymu: jis laimėjusį bylą asmenį įvesdindavo į priteistą dvarą, dalyvaudavo ieškinio išieškoje arba atgrobime (tai prievartinė žalos išieška pagal teismo sprendimą), bylos šalių susitaikymo (susitarimo) procedūroje ir panašiai.

Pirmieji kriminalistai

Dėl LDK administracinei sistemai nebūdingos didelės biurokratijos, dėl pareigūnų polifunkciškumo ir pareigybių kompetencijų persipynimo teismo pareigūnų funkcijos nebuvo tiksliai ar griežtai deleguotos, todėl diečkaus pareigos dažnai sutapo su žvelgūno (visor, виж) funkcijomis. Žvelgūnas (lietuviškoje literatūroje kartais vadinamas terminu vyžas arba vižius) šaltiniuose sutinkamas jau XV a. pabaigoje. Svarbiausia jo funkcija – oficialus liudytojas, jis nusikaltimo vietoje tyrė aplinkybes (žaizdas, lavonus, padarytą žalą ir kt.) ir teismui teikė ataskaitą, kuri vėliau proceso metu buvo traktuojama kaip įrodymas. Tai, kad žvelgūno parodymai buvo svarbūs, rodo Pirmojo Lietuvos Statuto VI sk. įrašytas papildomas 35 straipsnis „Apie žvelgūną, kad jo liudijimo niekas negali paneigti“. Tačiau apskritai XVI a. I p. diečkaus ir žvelgūno funkcijos iš esmės sutapo. Žvelgūną irgi siųsdavo įteikti atsakovui šaukimus į teismą, jis prižiūrėdavo priesaikos (kaip teisminio įrodymo) procedūrą, dalyvaudavo įvesdinant į turtą, atgrobiant, surašant globotinio turto inventorių ir panašiai. Kai bajorui prireikdavo žvelgūno, jis kreipdavosi į artimiausią urėdą (teismą). Žvelgūnas galėjo veikti tik jį siuntusio pareigūno jurisdikcijos areale.

LDK bajorų nepasitenkinimą žvelgūnų skyrimo tvarka ir personalijomis rodo XVI a. vid. vykę seimai, kuriuose bajorai skundėsi, kad šias pareigas atlieka „paprasti, nepatikimi žmonės“, net nelaisvi valstiečiai, kurie, girdi, paliudys to naudai, „kuris brangiau perpirks“, ir prašė valdovo kiekviename paviete parinkti po 3–5 patikimus, sėslius bajorus – „prisiekusius žvelgūnus“, kurie už atliktą darbą gautų užmokestį ir dirbtų taip, kaip „vazniai Palenkėje“. Nors valdovas 1551 m. seime, atsiliepdamas į bajorų prašymą, iš esmės paliko galioti „seną paprotį“ (t. y. Statuto normą), tačiau dokumentai rodo, kad netrukus ne tik diečkaus (šio termino neliko jau Antrajame Statute), bet iš dalies ir žvelgūno pareigas perėmė vaznys (ministerialis, возный), kurio funkcijos irgi nebuvo griežtai apibrėžtos. Jam tekdavo apžiūrėti nusikaltimo vietą ir rinkti įrodymus bylai, įteikti šaukimus į teismą, įvesdinti bylos laimėtojus į dvarus ir pan., t. y. pagelbėti ruošiantis teismo procesui ir vykdant teismo sprendimą.

Visa regintis liudininkas

LDK teritorijoje vaznys anksčiausiai (XVI a. 2 deš.) sutinkamas Palenkėje, o jo išrinkimo tvarką, kompetenciją ir atlyginimą nustatė 1566 m. Antrasis Statutas (nors kasdienybėje vazniai ir toliau dažnai tebevadinti žvelgūnais). Antrojo Statuto IV sk. 8 straipsnyje „Apie vaznių paskyrimą ir jų priesaiką“ užsiminta apie jų „apkirpimą“. Prof. Konstantinas Jablonskis, suradęs įdomų 1596 m. dokumentą, atskleidė šio termino turinį ir nustatė apkirpimo simbolinę reikšmę: „Vaznių [plaukus] virš akių ir ausų dėl to pakerpa, kad jie į abi puses gerai matytų ir girdėtų bei teisybę paliudytų, nė žodžio nepraleisdami ir nepridėdami, nes gudri šalis arba bylininkas, praleidęs ar iškreipęs vieną žodelį, gali iš to sau ir savo poreikiams nemažai [naudingų]  dalykų sukurti…“. Nors vaznio funkcijos labiausiai priartėjo prie antstolio pareigybės, tačiau ir iš jo specialaus išsilavinimo nereikalauta. Trečiojo Statuto IV sk. 8 straipsnis įpareigojo vaivadas ir Žemaitijos seniūną kiekvienam pavieto teismui „paskirti“ pavieto bajorų išrinktus, patikimus, dorus ir sėslius bajorus, kurie turėjo duoti priesaiką, kad sąžiningai vykdys „visa tai, kas jam, vaznio urėdui, priklauso“.

Irena Valikonytė

J. Machovenko, Diečkaus ir vižo institutų užuomazga ir raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, in Teisė, 2003, t. 46, p. 87–97; J. Machovenko, Vaznys, kaip teismo antstolio pirmtakas, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, in Teisė, 2004, t.50, p. 94–105.