Valdovo sekretorius, Vilniaus vaitas, pirmasis Lietuvos istorikas – Augustinas Rotundas Meleskis (apie 1520–1582)

„Štai Augustino, kurį pažįsti, Rotundo paveikslas:
Barzdą nuskusk ir pridėk plaukus, kaip Fėbas jis bus.
Kur savo protą tačiau jisai padėjo, paklausi?
Jį pavaizduoti, deja, piešęs pritrūko jėgų.“

Petras Roizijus, Augustinui Rotundui, in: Petras Roizijus, Rinktiniai eilėraščiai, sud. S. Narbutas, Vilnius, 2008, p. 293. Šias eilutes XVI a. teisininkas ir poetas, „daktaras ispanas“ Petras Roizijus (apie 1505–1571) skyrė bičiuliui, garsiai to meto figūrai – humanistui ir valstybininkui Augustinui Rotundui Meleskiui (apie 1520–1582 03 20). Kilęs, spėjama, iš Lenkijos (gimė greičiausiai Vieliunėje, Lodzės vaiv.), A. Rotundas pusę savo gyvenimo praleido LDK, kur rado antrąją savo Tėvynę. Kaip tik lietuviškasis periodas buvo sėkmingiausias humanisto karjerai: čia jis gavo Vilniaus vaito pareigas ir solidų pelną teikusias valdas, čia jis parašė reikšmingiausius publicistinius, istorinius ir teisinius veikalus. Nemažai laiko A. Rotundui teko praleisti LDK sostinėje, kur 1582 m. ir nutrūko jo gyvenimas. Amžinojo poilsio Vilniaus vaitas atgulė Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje.

Viduramžių intelektualas

Greičiausiai iš miestiečių šeimos kilusiam A. Rotundui padaryti aukštą karjerą padėjo įgytas puikus išsilavinimas. Jis mokėsi Vieliunėje, vėliau Poznanės gimnazijoje, 1539–1540 m. studijavo Vitenbergo universitete. A. Rotundas mokslus pratęsė Padujos universitete.

“

Italijoje gavo  abiejų teisių (bažnytinės ir pasaulietinės) daktaro laipsnį. 1544 metais jis valdovo kanceliarijoje dirbo raštininku, o 1546 m. tapo Lenkijos kanclerio Samuelio Macejovskio sekretoriumi. Baigtų teisės studijų bei apginto teisės doktorato dėka, užtarus patronui S. Macejovskiui, A. Rotundas ėmė tarnauti Žygimantui Senajam. Vėliau tapo Žygimanto Augusto sekretoriumi, po šio mirties perėjo pas Henriką Valua, o nuo 1576 m. priklausė Stepono Batoro sekretoriatui. Tuo metu tai buvo garbingas, atsakingas ir gerai apmokamas postas, reikalaujantis aukšto išsilavinimo.

„Žymusis vilnietis“ atvyksta paskui karalienės karstą

Nuo 1551 m. A. Rotundas dirbo lietuviškajame sekretoriate Vilniuje. Jis kartu su kitais valdovo dvariškiais 1551 m. gegužę išvyko iš Krokuvos į Vilnių, lydėdamas Barboros Radvilaitės laidotuvių procesiją. Ir nuo tada savo gyvenimą susiejo su Lietuva. Būdamas lenkas, naująja Tėvyne tapusios valstybės interesus, net lyginant su Lenkija, ėmė kelti aukščiau už Karūnos, tapo LDK patriotu. 1551 metais Žygimantas Augustas A. Rotundą paskyrė Vilniaus vaitu – aukščiausiu LDK sostinės pareigūnu. 

“

Būdamas lenkas, naująja Tėvyne tapusios valstybės interesus, net lyginant su Lenkija, ėmė kelti aukščiau už Karūnos, tapo LDK patriotu.

Todėl nuo to laiko kaip valdovo sekretorius ir kaip Vilniaus vaitas jis nemažai laiko praleido sostinėje, dirbo Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmuose. Ne sykį laiškuose minėjo „krūvas rūpesčių“, kurių pagausėdavo prieš karaliaus išvykimą iš Vilniaus į Lenkiją. Jo pagalbos ir patarimų prašyta seimų ir atvykusių pasiuntinybių priėmimo metu. Į Lenkiją vykti, net lydint valdovą, kaip pats prisipažino 1567 m. laiške kardinolui Stanislovui Hozijui, nelabai ir veržėsi.

Dideles veiklos galimybes A. Rotundui teikė Vilniaus vaito pareigos, leidusios spartinti miesto raidą. Jo laikais Vilnius gavo nemažai naujų prekybinių privilegijų, čia buvo sudarytos palankios sąlygos cechams kurtis ir klestėti.

“

Vaito nuopelnų nepamiršo amžininkai ir vėlesnių kartų vilniečiai.

Daug nuveikta ir vykdant teisingumą mieste. Vaito nuopelnų nepamiršo amžininkai ir vėlesnių kartų vilniečiai. Dar XVII a. A. Rotundas laikytas „žymiuoju vilniečiu“, o šiandieniniame Vilniuje vaito pavardė įprasminta miesto gatvėvardyje. Netoli Lietuvos Respublikos seimo esančioje A. Rotundo vardu pavadintoje gatvėje įsikūrė šį vardą turintis viešbutis ir kitos įmonės. 

Humanistas, prisilietęs prie svarbiausių LDK dokumentų

Kaip valdovo sekretorius, A. Rotundas redagavo ypatingos svarbos valstybinius dokumentus, privilegijas. Jis prisidėjo prie Liublino unijos akto, tarpvalstybinių sutarčių, reikalavimų elekciniams valdovams ar panašių dokumentų rašymo ir redagavimo. Kaip teisininkas, jis surašė Žygimanto Augusto, kitų LDK didikų (Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo, valdovo maršalkos Mikalojaus Šimkovičiaus ir kt.) testamentus.

“

Kaip valdovo sekretorius, A. Rotundas redagavo ypatingos svarbos valstybinius dokumentus, privilegijas.

A. Rotundas dalyvavo II ir III Lietuvos Statutų rengimo komisijose. Dėmesio nusipelno jo pastangos II Lietuvos Statuto rengimo ir patvirtinimo eigoje įvesti lotynų kalbą, kaip lygiavertę valstybinę LDK kalbą. Gavęs komisijos pavedimą rengti lotynišką teisyno redakciją, šį darbą A. Rotundas pristatė Vilniaus seimui. Prie vertimo pridėtame laiške valdovui Steponui Batorui jis parengė „Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją nuo italų atvykimo iki Jogailaičių“ (1576). Čia, kaip ir tikėtinai jo rašytoje Lietuvos istorijoje, nubrėžti nuoseklios LDK istorijos kontūrai, iškelti įvykiai, kalbantys apie savarankiškos valstybės raidą, siūlomos valstybinės veiklos gairės ateičiai, kalbama apie švietimo lotynų kalba ir teisinės kultūros ugdymo svarbą. Tie klausimai plačiau aptarti ir A. Rotundui (kartu su kitais autoriais) priskiriamame publicistiniame veikale „Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ (1564).

Radvilų šeimos globa

Sėkmingą A. Rotundo karjerą, jo ir šeimos materialinę padėtį LDK lėmė Vilniaus vaivadų – Radvilos Juodojo, o vėliau Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Kristupo Radvilos Perkūno (A. Rotundo žmonai) – globa. Per trumpą laiką jis užsitikrino gerą vietą valdovo dvare ir nuolatines pajamas, gavo ar pirko dvarus trijuose (Ašmenos, Vilniaus ir Kauno) pavietuose – Jarmališkes, Gedeikius ir Paverknius. Vilniaus mieste buvo pasistatęs ar nusipirkęs mūrnamį. Žygimantas Augustas A. Rotundą paskyrė Stakliškių seniūnu. Stakliškėse seniūnas fundavo katalikų bažnyčią. Dideles pajamas teikusi seniūnija ir po A. Rotundo mirties valdovo malone liko žmonos, o vėliau – jo dukros rankose.

Lietuvoje A. Rotundas vedė italų kilmės krokuvietę Zofiją Montanaitę ir su ja turėjo vaikystėje mirusį sūnų Mikalojų bei mažiausiai dvi dukras: Reginą, ištekėjusią už Trakų vėliavininko, Malborko vaito bei Stakliškių seniūno Kristupo Dzeržko iš Skšynco (Skrzyniec), ir Elžbietą, ištekėjusią už karaliaus sekretoriaus Marjano Janovičiaus Loknickio. Giminystės ryšiais A. Rotundo šeima susisiejo su XVI a. vid. – XVII a. pr. intelektualia karaliaus sekretorių terpe.

Raimonda Ragauskienė

R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Vieną ar dvi žmonas turėjo Augustinas Rotundas Meleskis (apie 1520–1582 m.)? Nauji duomenys įžymiojo Vilniaus vaito biografijai, Lietuvos istorijos metraštis. 2000 metai, Vilnius, 2001, p. 20–54.