Valdovo ekonomijos: kaip moterys sukaupė Lietuvos didžiojo kunigaikščio turtą
Iki Liublino unijos valstybinės ir privačios Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos nebuvo aiškiai atskirtos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kūrėsi kaip valdovo šeimos ūkis. XIV a. ir XV a. pradžioje rusėnų kunigaikštysčių „lipdymas“ prie Lietuvos turėjo ne tik politinę bei strateginę, bet ir ekonominę reikšmę. Tuo metu valdovo noro išreikalauti iš valdinių bendruomenių daugiau duoklių ar didesnių prievolių iš esmės niekas neribojo. Niekas neturėjo įgaliojimų susekti, kiek iš gaunamų pajamų valdovas skiria valstybės, o kiek – savo reikalams.
Įdomybė
Asmeninių valdovo poreikių ir valstybės gynybos reikmių konfrontacija pamažu lėmė valstybinių ir valdovo dvarų atskyrimą. 1589 metais ATR seimo nutarimu iš šių valdų galutinai buvo suformuotos 6 karališkojo stalo ekonomijos (asmneninės karaliaus valdos) – Gardino, Alytaus, Bresto, Kobrino, Mogiliovo ir Šiaulių, gyvavusios iki ATR panaikinimo.
Po Vytauto mirties, kai prasidėjo porą dešimtmečių trukęs kovų dėl sosto ir nestabilios didžiojo kunigaikščio padėties laikotarpis, Lietuvos valdovams teko padaryti reikšmingų nuolaidų jų protėvių užvaldytų žemių bendruomenėms: atleisti nuo kai kurių mokesčių, daugiau teisių suteikti vietiniams bajorams, nebesteigti naujų valdovo dvarų regionuose, suteikti naujų ekonominių laisvių miestams. Kazimiero Jogailaičio valdymo metais Lietuvos diduomenės atstovai vis dažniau užsimindavo, kad po visą šalį išsidėstę valdovo dvarai – ne valdančiosios dinastijos, o valstybės nuosavybė, kurios pagrindinė paskirtis yra ne tenkinti valdovo šeimos poreikius, o teikti išteklius „žemės“ (suprask – valstybės) gynybai.
Valdovo „stalo“ ir valstybės reikmių atskyrimas
Lėtas valstybinių ir valdovo dvarų atskyrimas prasidėjo Žygimanto Senojo (1506–1548) valdymo metais. Valdovo tėvoninės teisės čia ne kažin kiek gelbėjo. Nesibaigianti konfrontacija su Maskva vertė vis didesnę dalį valstybės pajamų mesti karo reikmėms, o karo reikalus sprendę seimai valdovo asmeninius interesus nustumdavo į antrą planą. Tokia padėtis valdovo netenkino. Jo asmeninių valdų, vėliau vadintų valdovo stalo valdomis (bona mensae regiae, добра стола господарского), išskyrimas iš valdovo valdų (добра господарские) vyko nustatant išskirtines valdovo teises į paskirų valdų nuosavybę.
Atrodo, svarbiausią vaidmenį, išskiriant asmenines valdas, suvaidino Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca (1494–1557; karalienė nuo 1518 m.). Kaip apanažą (valdas, teikusias pajamas valdovės išlaikymui) gavusi Pinsko ir Kobrino valdas, ji čia išplėtojo plačią ūkinę veiklą: supirkinėjo valdas, jų žemę ėmė matuoti valakais, tuo pačiu pakeitė ūkininkavimo principus. Susidūrusi su Lietuvos didikų piktnaudžiavimo atvejais inicijavo jiems teisminius procesus dėl valdovo žemių neteisėto pasisavinimo visoje LDK. Lietuvos didikai, bijodami visos turėtos nuosavybės teisėtumo patikrinimo, pradėjo valdovui ir jo žmonai dovanoti dvarus, tikėdamiesi nuraminti monarchų apetitą.
Iš esmės Bona Sforca sukūrė valdovo stalo valdų išskyrimo modelį. Valdovas vienašališkai pasisavino brolio Aleksandro Jogailaičio žmonos Elenos (1476–1513) apanažo valdas: iš kurių didžiausia buvo Mogiliovas. Žygimantas Senasis jau savo valdymo pradžioje informavo, kad visas gautas išmaros ar testamento teise valdas pasiliks valdyti savo nuožiūra.
“
Iš esmės Bona Sforca sukūrė valdovo stalo valdų išskyrimo modelį.
Tokiais pat metodais vėliau pasinaudojo ir jo sūnus Žygimantas Augustas, iš abiejų tėvų paveldėjęs jau suformuotus didžiulius valdų kompleksus. Unijos išvakarėse valdovo rankose buvo apie 60 didesnių, gerai sutvarkytų ir valakais išmatuotų valdų. Unijos akte buvo nurodyta, kad šios valdovo stalo valdos nebus niekam dalijamos, t. y. liks valdovo nuosavybe. Todėl iš karto po unijos sudarymo Žygimantas Augustas nurodė vietininkams į Lietuvos žemės iždą daugiau nebeduoti rinkliavų. Taip paskutiniaisiais savo gyvenimo metais valdovas atribojo asmeninį turtą nuo valstybinio.
„Atlygis“ už karaliavimą
Po Liublino unijos pirmieji renkamieji Abiejų Tautų Respublikos valdovai prigimtinių teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo valdas jau neturėjo. Tokias teises iš dalies jiems užtikrino Žygimanto Augusto seserys: Ona Jogailaitė – vyrui Steponui Batorui; Kotryna – sūnui Zigmantui Vazai.
“
Po Liublino unijos pirmieji renkamieji Abiejų Tautų Respublikos valdovai prigimtinių teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio stalo valdas jau neturėjo.
Išrinktųjų valdovų teises LDK bajorai pripažino tik su didelėmis išlygomis. 1588 metais ką tik išrinktam Lenkijos karaliumi Zigmantui Vazai LDK pasiuntiniai pateikė sąlygas, kuriomis jie sutiko pripažinti jį savo valdovu. Tarp kitų sąlygų buvo iškeltas reikalavimas griežtai apibrėžti valdas, iš kurių pajamas turėjo gauti didžiojo kunigaikščio iždas. Nežinia, ar dėl valdų sąrašo vyko ginčas. Atrodo, taip turėjo būti. 1588 metų sausio 28 d. Zigmantas Vaza rašte LDK luomams skelbė, kad jis sutinka su jam lietuvių pasiuntinių „išskirtomis“ valdomis: Gardino, Alytaus, Bresto (Kobrino ir Kameneco laikymai), Mogiliovo ir Šiaulių seniūnijomis bei Gardino, Alytaus, Kameneco ir Belovežo giriomis. 1589 metais ATR seimo nutarimu iš šių valdų galutinai buvo suformuotos 6 karališkojo stalo ekonomijos (Gardino, Alytaus, Bresto, Kobrino, Mogiliovo ir Šiaulių), gyvavusios iki ATR panaikinimo.
Valdovui ekonomijų nebuvo leidžiama parduoti, kitaip jo įpėdinis būtų likęs be valdų. Tačiau įstatymai nedraudė valdovui jas įkeisti ar perduoti laikinai valdyti LDK piliečiams. Ekonomijos – stambios valdos, jose buvo po kelis miestus, kelias dešimtis miestelių, po 6–7 tūkstančius dirbamosios žemės valakų ir po 20–40 tūkstančių gyventojų. Tokių valdų valdymas buvo stambus kąsnis, dėl kurio buvo verta kovoti bet kuriam didikui. Dažniausiai jos buvo duodamos valdovo politiniams rėmėjams, pvz., Šiaulius ilgą laiką valdė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Mogiliovą – Leonas Sapiega.
Moterų naudą ir čia sugaudė vyrai.
Eugenijus Saviščevas
М. Довнар-Запольский, Государственное хозяйство великаго княжества литовскаго при Ягелонах, Киев, 1901, p. 163–182.
