V. Pučitelio „Elenos pagrobimas“ (1636) – pirmasis operos spektaklis Lietuvoje

Zigmanto Vazos lauktuvės Vilniui: meilė operai

1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose parodyta visus to meto ankstyvosioms operoms keliamus reikalavimus atitinkanti opera „Elenos pagrobimas“. Vilnius tapo Europos miestu, kuriame už Italijos ribų anksti parodyta ankstyvoji opera. 1618 metais tokią operą žiūrovai išvydo Zalcburge, 1627 m. – Torgau ir Prahoje, 1628 m. – Vienoje ir Varšuvoje.
Pirmosios operos sukūrimas Lietuvos scenoje siejamas su didelio teatro mėgėjo ir rėmėjo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1595–1648) vardu. Neišdildomų teatrinių įspūdžių būsimasis valdovas patyrė 1624–1625 m., keliaudamas po Vakarų Europą (nuo Vokietijos iki Italijos).

“

Vilnius tapo Europos miestu, kuriame už Italijos ribų anksti parodyta ankstyvoji opera.

Vladislovas Vaza išmanė muzikos meną, tarp jo tėvo Zigmanto Vazos muzikų buvo garsenybių, pvz., Džiovanis Pjerluidis de Palestrina. Zigmantas Vaza grojo klavesinu, žinojo pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Ryškiausių įspūdžių Vladislovas Vaza patyrė Florencijoje, kur gimė opera. Čia jis viešėjo beveik mėnesį ir matė brandžiausias tuo metu Italijoje sukurtas operas. Jose nemažai dėmesio skirta muzikiniams efektams, įvestos baleto partijos, įspūdį darė dekoracijos ir scenografija. Galbūt žiūrint operą „Rudžijero išvadavimas“ jaunajam Vazai ir kilo mintis operos meną perkelti į savo rezidencijas Varšuvoje bei Vilniuje. Grįžęs į Varšuvą valdovas iš karto suorganizavo trijų operų „Galatėja“ (1628), „Judita“ (1635) ir „Dafnė“ (1635) spektaklius.

Sudėtingo operos meno kūrėjai: nuo kompozitoriaus iki inžinierių

Ketvirtoji Vladislovo Vazos inicijuota opera ir pirmoji, kurią Vilniuje išvydo LDK elitas,  buvo „Elenos pagrobimas“. Iš viso Vilniuje, Valdovų rūmuose iki 1648 m. sukurta 11 scenos kūrinių, tarp kurių buvo dvi operos – „Andromeda“ (1644) bei „Apviltoji Kirkė“ (1648).

Visų jų libretų autorius ir kompozitorius – italas Virdžilijus Pučitelis. Manoma, kad su juo valdovas susipažino keliaudamas po Italiją ir pakvietė į savo dvarą. Jau 1634 m. V. Pučitelis dirbo karaliaus sekretoriumi, bet plušėjo ne kanceliarijoje, o kūrė operas. Rūmų teatro sales, scenos mašinas projektavo valdovo architektai ir scenos įrangos kūrėjai – inžinieriai. Žymiausias – Agostinas Ločis, su kuriuo dirbo iš Romos atvykęs Bartolomėjus Bolzonis. Jiems talkino architektas Džiovanis Batista Džislenis. Muziką spektakliui kūrė Markas Skakis. Dekoracijos „Elenos pagrobimui“ pagamintos Varšuvoje ir kartu su specialiomis jų keitimo mašinomis atvežtos į Vilnių. Spektaklių parengimo darbus vykdė  įvairūs Vilniaus amatininkai.

Žiūrovus pribloškė scenografijos efektai

Pasak amžininkų liudijimų, penkias valandas trukęs spektaklis pasisekė puikiai, publika išreiškė audringą susižavėjimą. Ypač patraukė dėmesį scenografija. Pirmiausia žiūrovai išvydo niūrią, kalnų apsuptą dykrą, į kurią nusileido dviem povais pakinkytas vežimas. Taip iš dangaus nusileido kerštaujanti Pariui dėl jo sprendimo deivė Junona. Ji iššaukė pragaro furijas. Atsivėrus uoloms, su liepsnomis išniro Atrėjo dvasia ir furijos. Pasikeitus dekoracijoms, veiksmas vyko Spartos karaliaus rūmuose. Žiūrovai stebėjo du sodo vaizdus. Vienas vaizdavo rūmus, kitas – sodą.

“

Pasak amžininkų liudijimų, penkias valandas trukęs spektaklis pasisekė puikiai, publika išreiškė audringą susižavėjimą.

Rodyti šeši kambariai, kuriuos jungė marmurinės kolonos. Scenos gilumoje matėsi sodas. Sukurti struktūriškai sudėtingi „Menelajaus rūmai“. Menelajas išvyksta iš Spartos, prieš tai pasirodo svečias – Paris. Valdovas jį paveda Elenos globai. Po išsiskyrimo ašarų rūmuose prasideda linksmybės ir šokiai. Vėliau scena virsta sodu su ilga trykštančių fontanų eile. Čia Elena liūdi, ieško nusiraminimo tarp medžių, gėlių ir vėjo. Jos patikėtinė Etra kursto pasitikėjimą atvykėliu. Netrukus Elena sapne keistais žodžiais reiškia savo meilę Pariui. Dabar nerimauja Paris. Jis kviečia vandenį, vėją ir paukščius. Nusiraminimą jam suteikia Aido balsas. Grįžta Elena ir, pasinaudojusi trojaniečio sąmoju, išreiškia jam palankumą. Brandinamas pabėgimo iš Spartos planas. Dvaro vaizdą keičia banguojančios jūros dekoracijos. Plaukia Neptūno laivas, o Amūrą supa delfinai. Įsimylėjėliai vyksta į Troją. Junona prašo Neptūno sukelti bangas ir paskandinti laivą. Sodo scenoje įvyksta fatališkos poros vedybos. Spektaklis baigiasi žaibo tvykstelėjimu, simbolizuojančiu Olimpo dievų rūstybę.

Raimonda Ragauskienė

Literatūra: Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Sudarė Jūratė Trilupaitienė, Vilnius, 2010.