Teismai. Leonas Sapiega: „Būkime teisės vergai, kad galėtume naudotis laisvėmis.“

LDK bajoriškoje visuomenėje teismas buvo svarbiausia teisėsaugos institucija ir vaidino svarbų vaidmenį bajorijos viešajame gyvenime. Teismų santvarkai iki 1564–1566 m. reformos būdingas teisėjų ir administracijos funkcijų neatskyrimas, neatribota teismų kompetencija ir griežtai neapibrėžtas bylų žinybiškumas.

Bajorų priekaištai ponų teisingumui

Net ir 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute (PLS), nors VI skyrius „Apie teisėjus“ pats didžiausias, nėra nė vieno specialaus straipsnio, skirto valstybinių teismų sistemos struktūrai. Tiesa, tas modelis, veikęs dar iki PLS įsigaliojimo, atsiskleidžia kituose straipsniuose, o keturios teismo instancijos (pakopos) išvardintos teismams (žinybiškumą) lėmė įvairios aplinkybės: bylininkų asmens statusas, gyvenama teritorija (sėslumas), valdovo išduodamų vadinamų apsauginių raštų turėjimas arba neturėjimas, nusikaltimo pobūdis.

“

Bajorus ypač piktino tai, kad nebuvo renkamo luominio teismo.

Bajorus ypač piktino tai, kad nebuvo renkamo luominio teismo. Valdovo ir Ponų tarybos teismuose, kaip pirmojoje instancijoje, nagrinėtos kunigaikščių ir ponų bylos, o eilinių bajorų bylos priskirtos vietos (pavietų) teismams, kuriems vadovavo vaivados, seniūnai arba laikytojai. Tai, kad to paties bajorų luomo asmenys priklausė skirtingų teismų kompetencijai, kėlė eilinių bajorų nepasitenkinimą, kurį išreiškė ir Mykolas Lietuvis: „Ne mažiau neteisinga ir tai, kad mano galingesnis kaimynas, turįs žemės tame pat, kur ir aš, kaime, priklauso kitam teismui ir jį ne taip lengva, kaip mane, patraukti teisman.“ Tiesa, PLS redaktoriai iš dalies atsiliepė į bajorų reikalavimą demokratizuoti teisėtvarką ir įteisino dviejų bajorų dalyvavimą vaivadų, seniūnų ir laikytojų vietininkų teismuose, t. y. tik tuomet, kai bylas nagrinėjo ne patys administratoriai, o jų „pavaduotojai“ vietininkai.

Bylų lavinos kunigaikščių teismuose

Valdovo teismas vykdė ir pirmosios, ir apeliacinės teismo instancijos funkcijas. Taip pat ir Ponų tarybos teismas, kuris veikė jau XV amžiuje. Tačiau Kazimiero teisynas (1468) liudija, jog tik tada, kai valdovo nebuvo LDK, ponai tarėjai įgydavo teisę „liepti pašaukti tą kaltinamąjį ir prievarta atvesti pas save, ir iškvosti, o kaltei paaiškėjus, įkalinti“,  tuo tarpu bausmę turėjo paskirti valdovas, „laimingai parvažiavęs“ į LDK, kartu su ponais tarėjais.

“

Pirmasis Statutas įvedė specialias Ponų tarybos teismo sesijas, kurios vykdavo Vilniuje, valdovo rūmuose, kartą per metus (prasidėjus gavėniai, po 2 savaičių). Tačiau bylų gausa ir jų vilkinimas privertė 1531 m. svarstyti klausimą dėl dviejų Ponų tarybos teismo sesijų per metus organizavimo.

Pirmasis Statutas jau įteisino Ponų tarybos teismą ir kaip pirmąją, ir kaip apeliacinę instanciją, kurios jurisdikcijoje buvo kunigaikščių ir ponų, nepriklausiusių vietinio teismo jurisdikcijai, bylos. Pirmasis Statutas įvedė specialias Ponų tarybos teismo sesijas, kurios vykdavo Vilniuje, valdovo rūmuose, kartą per metus (prasidėjus gavėniai, po 2 savaičių). Tačiau bylų gausa ir jų vilkinimas privertė 1531 m. svarstyti klausimą dėl dviejų Ponų tarybos teismo sesijų per metus organizavimo, tai ir buvo įteisinta PLS išplėstinės redakcijos VI sk. 4 straipsnyje. Bet ir to nepakako. Kaip rodo išlikę dokumentai, XVI a. vid. valdovui tekdavo ponus tarėjus kviesti dar į papildomas specialias teismo sesijas didžiųjų seimų metu nebaigtoms arba atidėtoms byloms nagrinėti. Vietiniai teismai, paprastai nagrinėję pavietų bajorų skundus, kaip pirmoji instancija, Pirmajame Statute vadinami konkretaus vietininko (urėdininko) titulu: vaivados, seniūno, dvaro laikytojo teismais („kiekvienas iš jų turi savo paviete tvarkytis: teisti (…) turi pagal šitą rašytinę teisę“, PLS. III sk. 4 str.).

„Bičiuliški“ teismai – alternatyva valstybiniams

Tačiau LDK greta valstybinių teismų veikė ir vadinami trečiųjų teismai, neužfiksuoti (bet numanomi) Pirmajame Statute. Jie buvo sudaromi tik vienai konkrečiai bylai nagrinėti ir suformuojami tik bylos šalių susitarimu, kuris vėliau vadintas kompromisu. Todėl rusėniškuose dokumentuose toks teismas ir teisėjai dažnai pavadinami susitarimo ar bičiulišku teismu (полюбовный, слюбный) arba pasirinktais/paprašytais teisėjais (прошоные, судьи с своee руки). Trečiųjų teismai dažniausiai nagrinėdavo žemės ginčus jų kilmės vietoje, todėl kartais tokie teisėjai buvo vadinami ir eigūnais (ездоки – „važiuotojai“, „jojikai“).

“

Manoma, kad trečiųjų teismo sprendimai net buvo geriau vykdomi, nes rėmėsi visuomenės nuomone.

Išvažiuojamuosius teismo posėdžius rengdavo ir valstybiniai, ir trečiųjų teismai. Teisėjus (jų skaičius nebuvo reglamentuotas, bet abiejų šalių vienodas), teismo vietą ir laiką pasirinkdavo patys bylininkai, įsipareigodavę paklusti jų sprendimui. Manoma, kad trečiųjų teismo sprendimai net buvo geriau vykdomi, nes rėmėsi visuomenės nuomone. Jei trečiųjų teismo nutartis netenkino šalies, apeliacija buvo negalima. Tačiau išlikę teismo protokolai rodo, kad kartais pasirinktiems teisėjams nepavykdavo bylos baigti, tuomet bylininkai kreipdavosi į valstybinį teismą. Trečiųjų teismų veiklą valstybė sankcionavo (specialūs straipsniai įrašyti į Antrąjį ir Trečiąjį Statutus), jų sprendimų galia buvo tokia pat, kaip ir valstybinių teismų. Tačiau kai kurie bylininkai, matyt, siekdami apsidrausti nuo galimų skundų, kartais prašydavo valdovo patvirtinti teismo personalinę sudėtį ir rūpindavosi sprendimą įrašyti į kanceliarijos knygas. Trečiųjų teismo forma buvo populiari, nes bajorai siekė išvengti nemažų valstybinio teismo mokesčių ir bylų vilkinimo.

“

Trečiųjų teismo forma buvo populiari, nes bajorai siekė išvengti nemažų valstybinio teismo mokesčių ir bylų vilkinimo.

LDK veikė ir iš papročių  teisės laikotarpio išlikę kuopos teismai, minimi visuose trijuose Lietuvos Statutuose, o Trečiasis net įpareigojo juos steigti ten, kur jų iki tol nebūta – taigi juos pripažino LDK teismų sistemos dalimi. Nors senoji bendruomenė (kuopa – bendruomenės ar kaimo vyrų sueiga) iro, tačiau ir pasikeitusioje luominėje visuomenėje kuopos teismo forma tebeegzistavo, nors į kuopos veiklą kišosi administratorių vadovaujami teismai, jų siunčiami vazniai ir panašiai. Kuopos paprastai nagrinėdavo žemės arba pievų nuoganų (nuganymo) bylas, todėl šaltiniuose dažnai kuopos teismais vadinami ir valstybiniai išvažiuojamieji, ir trečiųjų teismai. Nors iš tiesų XVI–XVII a. jie virto valstiečių teismais, o bajorai juose bylinėdavosi tik savo valia, kai tekdavo ginti savo interesus.

Irena Valikonytė

V. Andriulis et al. Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p. 159–191; J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007.