ePaveldas Naktinis Dieninis

Teisininkas Baltramiejus Gavlovickis (apie 1583 – apie 1639)

Senosios Lietuvos teisės istorijoje yra dar nemažai nežinomų dalykų. Daug LDK teisininkų (teisės daktarų, eilinių advokatų) dar skendi užmarštyje. Nemažai teisininkų buvo kilę iš Vilniaus miestietijos ar glaudžiai susiję su ja. Bajoriškoje visuomenėje dvasininko ar vienuolio karjera, teisininko ir mediko profesija leido plebėjams padaryti ekonominį ar net socialinį šuolį – sukaupti turtą ar įgyti bajorystę. Teisininkai vykdė įvairias teisines funkcijas (advokato, raštininko, sekretoriaus), dirbo teismuose, įvairiose miestų, bažnyčios ir valstybės institucijose.


LDK III Statuto „krikštatėviai“

Keli vilniečiai teisininkai yra reikšmingi visos valstybės mastu. Du iš jų – tarybos katalikiškasis raštininkas, tarėjas Baltramiejus Gavlovickis (apie 1583 – apie 1639) ir tarybos katalikiškasis raštininkas, vaitas, karaliaus sekretorius Juozapas Petravičius (†1659). Baltramiejus Gavlovickis parengė III Lietuvos Statuto (1588)  pirmuosius 1614 ir 1619 metų  leidimus lenkų kalba, o J. Petravičius – analogišką 1648 m. lenkišką leidimą. Šie leidimai, plintant lenkų kalbai, išstūmė rusėniškąjį 1588 m. leidimą, jais remtasi visuose LDK teismuose. Rusėniškų III Lietuvos Statuto leidimų liko tik pas rusėnus ir pas specialistus teisininkus (advokatus, teisėjus, raštininkus). Lenkiškieji 1614, 1619 ir 1648 m. bei vėlesni Statuto leidimai buvo papildyti įvairiomis Lenkijos ir Lietuvos seimų konstitucijomis, kitais teisės aktais, kurie buvo įrašomi prie atitinkamų Statuto straipsnių. Tai buvo nemažas ir atsakingas darbas. Minėti lenkiški leidimai naudoti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos teismuose. Taigi su svarbiausiu lietuviškos teisės šaltiniu jau Vazų epochos pabaigoje būdavo susipažįstama daugiausia iš 1619 ir 1648 m. lenkiškų leidimų. Nuo jų parengėjų darbo kokybės priklausė svarbių teisės šaltinių funkcionalumas ir kai kurie teisinės kultūros dalykai.

Abu teisininkai buvo susigiminiavę – J. Petravičius buvo B. Gavlovickio žentas. Tarp jų giminaičių irgi buvo teisininkų ir garsių žmonių. Juozapo Petravičiaus brolis Simonas Kazimieras († 1680) tapo Vilniaus suolininkų teismo ir tarybos katalikiškuoju raštininku, tarėju. Baltramiejaus Gavlovickio sūnus Simonas Kazimieras († po 1686), Padujos universiteto auklėtinis, tapo Plocko ir Pultusko kanauninku, religiniu poetu –1686 m. išleido religinę poemą „Jezus Nazareński…“.

Priekaištai vertėjui

1614 m. lenkiškame 1588 m. Lietuvos Statuto leidime jo vertėjas nenurodytas, todėl iki šiol neaišku, kas jį vertė. Būtų logiška vertėjo ieškoti vilnietiškoje aplinkoje. Jis turėjo mokėti rusėniškai ir lenkiškai, turėjo būti teisininkas.

“

Versti galėjo B. Gavlovickis ar kitas vilnietis advokatas – buvęs Vilniaus katedros mokyklos rektorius bajoras Stanislovas Galonska, sudaręs 1614 m. leidimo registrą.

Versti galėjo B. Gavlovickis ar kitas vilnietis advokatas – buvęs Vilniaus katedros mokyklos rektorius bajoras Stanislovas Galonska, sudaręs 1614 m. leidimo registrą (1588 m. rusėniško Statuto leidime straipsnių rodyklės nebuvo). Varšuvos universiteto bibliotekoje kadaise buvo vienas 1619 m. leidimo egzempliorius su B. Gavlovickio įrašu, iš kurio matyti, jog teisininkas veikalą padovanojo Gdansko miestui. 1614 metų leidime konstitucijos prie atitinkamų Statuto straipsnių dar nebuvo pateiktos, jos surašytos 1619 m. ir vėlesniuose leidimuose. 1614 metų vertimo tekstas nuo 1619 ir 1648 m. bei vėlesnių leidimų mažai kuo skiriasi, daugiausia įvairiomis korektūros klaidomis. Taigi 1614 m. lenkiško leidimo vertėjo darbas buvo pagrindas kitiems lenkiškiems leidimams. Yra rimtas pagrindas teigti, jog abu leidimai pasirodė Vilniaus miesto tarėjo Leono Mamoničiaus spaustuvėje. 1614 metų ir  l619 m. lenkiškas tekstas buvo spausdinto, o ne rankraštinio 1588 m. Lietuvos Statuto rusėniško teksto vertimas.

Pasak S. B. Lindės, 1619 m. (taigi ir 1614 m.) lenkiško teksto vertėjas darė klaidų. Jis teigia, kad „vertėjas netgi nemokėjo deramai rusėnų kalbos“. O jo darbo rezultatą apibūdina kaip „klaidingą, netikslų, varganą vertimą“. Daugelyje vietų vertimą jis įvardija kaip „nelenkišką“. Galbūt S. B. Lindė daugiau vertino iš XVIII a. pab. – XIX a. pr. perspektyvos. Štai M. T. Lizisowa teigia, jog 1614 m. lenkiškas vertimas iš esmės nesiskiria nuo „XVI ir XVII a. ribos tikrosios lenkų kalbos normų, tačiau jame yra nemažai regioninės – lietuviškos, rusiškos ir kt. leksikos“. Iš S. B. Lindės pateiktų pavyzdžių matyti, jog klaidų padaryta daug – tiek vertėjo, tiek leidėjo. Kiek jos galėjo įtakoti netikslų atskirų teisyno straipsnių supratimą ir teismų sprendimus, netyrinėta.

Teisininko „beveik nuo vaikystės“ portretas

S. B. Lindes pastebėjimai pagrindžia mintį, jog vertėjas galėjo būti B. Gavlovickis. 1605 metais jis vedė lietuvę Klarą Šaltanosaitę, su kuria užaugino 5 sūnus ir 4 dukteris. B. Gavlovickis buvo katalikas – taigi jis negalėjo būti rusėnas, greičiausiai buvo lietuvių kilmės. 

Įdomybė

Rusėnų kalba išleistas III Lietuvos Statutas (1588) 1614, 1619 bei 1648 m. buvo perleistas lenkų kalba. Šie leidimai, plintant lenkų kalbai, išstūmė rusėniškąjį 1588 m. leidimą, jais remtasi visuose LDK teismuose. Rusėniškų III Lietuvos Statuto leidimų liko tik pas rusėnus ir pas teisininkus (advokatus, teisėjus, raštininkus).

Gaila, nepavyko išsiaiškinti B. Gavlovickio tėvų, nustatyti jų tautybės. Taigi B. Gavlovickis galėjo labai gerai ir nemokėti rusėnų bei lenkų kalbų. Bet rusėniškai ir lenkiškai skaityti bei rašyti jis mokėjo. Turėjo būti plataus akiračio, nes sūnus Stanislovas mokėsi protestantiškoje Prūsijos gimnazijoje. Jo dukros buvo raštingos (retenybė anuomet). Dalį palikimo vaikams (ir dukroms) jis skyrė knygomis. Keliems vaikams knygomis buvo skirta po 40 auksinų, taigi bibliotekos vertė turėjo siekti ne mažiau 360 auksinų. Tai tik dalies B. Gavlovickio bibliotekos vertė. Turbūt nemažai knygų teko žentui – teisininkui, jo įpėdiniui katalikiško tarybos raštininko poste J. Petravičiui. Vilniaus miesto savivaldybėje jis buvo katalikiškas (lotyniškas) raštininkas.

Aivas Ragauskas

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Asmenybės Istorijos XVI vidurio - XVII a.