Stačiatikių kunigaikščių tapimas katalikais: XV a. II p. vienos šeimos pavyzdys
XV a. 7–8 dešimtmečiuose buvo baigtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centralizavimas, kurį pradėjo didysis kunigaikštis Vytautas (1392–1430). Dalinės kunigaikštystės, kurias valdė didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonys – šalutinės valdančiosios dinastijos šakos arba įtakingų kunigaikščių kilmės giminių atstovai – buvo paverstos vaivadijomis arba vietininkijomis, kurių valdytojais (vaivadomis arba vietininkais) valdovas skyrė didikus katalikus. Šis ilgalaikis procesas buvo pabaigtas 1471 m. pradžioje, kai didysis kunigaikštis Kazimieras paskutinę dalinę Kijevo kunigaikštystę pavertė vaivadija, o vaivada skyrė Martyną Goštautą. Viduramžiškoje valdžios ir galios sampratoje centralizacijos procesas reiškė, kad visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvė tapo valdovo domenu (nuosavybe, valda).
Nudžiūvusi stačiatikių Gediminaičių šaka
Kijevo kunigaikštystės pavertimo vaivadija atvejį verta panagrinėti išsamiau, nes valdovo sprendimas užkliudė įtakingiausių kunigaikščių – Olelkaičių ir Alšėniškių – interesus. Jiems stačiatikybė tapo rimta kliūtimi užimti valstybės urėdus (pareigybes). Galima teigti, kad prabėgus beveik šešiasdešimčiai metų buvo galutinai įgyvendinti 1413 m. Horodlės unijos akto nuostatai, pagal kuriuos valstybės urėdo postą gali užimti tik katalikai. Pagal ilgametę rusėnų žemių valdymo tradiciją valdančiosios dinastijos atstovai, siunčiami valdyti stačiatikių rusėnų žemių, priimdavo stačiatikybę. Ilgainiui šie kunigaikščiai integruodavosi į vietines bendruomenes, stačiatikybė tapdavo neatsiejama jų pasaulėžiūros dalimi. Net po Lietuvos krikšto (1387), nors ir būdami stačiatikiais, pastarieji socialinėje hierarchijoje ir politiniame gyvenime buvo „arčiausiai“ valdovo.
Istorikė Lidia Korczak socialinę ir politinę transformaciją atskleidė, nagrinėdama valdovo kanceliarijos raštų įrašų kitimą. Iki XV a. 7-ojo dešimtmečio aktuose rašoma, jog valdovas priėmė sprendimą „pasitaręs su kunigaikščiais, riteriais bei ponais ir su visa savo Taryba“ arba „sprendėme (teisėme) su mūsų Taryba, su kunigaikščiais, ir su Lietuvos ponais“. Nuo XV a. 8-ojo dešimtmečio pradėta rašyti, kad, pvz., valdovas kreipėsi į „prelatus, Tarybos ponus, visus kunigaikščius ir didikus, vietininkus, tijūnus, dvariškius“ arba „sutikus jų malonybėms mūsų Tarybos ponams abiejų luomų, dvasininkų ir pasauliečių, taip pat ir kunigaikščiams, didikams ir visiems mūsų riterijos luomams prašant“. Raštų formuluočių pokyčiai atskleidžia, kad kunigaikščiai prarado vietas politiniame elite: jie išvardijami ne pirmieji, bet po Ponų tarybos.
Po dalies įtakingų kunigaikščių giminių atstovų mirčių (Švitrigailos (1452), Olelkos Vladimiraičio (1454) ir Andriaus Vladimiraičio (1457) bei Jurgio Simonaičio Alšėniškio (1464), Ponų taryboje neliko kunigaikščių, o jų vaikams kelias į ją buvo užkirstas. Politiškai jie buvo išstumti iš valdančiojo elito. Socialiai jie liko diduomenėje, tačiau jų titulai (kunigaikščio) buvo tik garbės titulai.
Paskutinių kunigaikščių maištas
Įdomybė
Nuo XV a. pabaigos katalikybė tapo svarbia sąlyga, siekiant politinės karjeros LDK. Kita vertus, asmeninių gabumų dėka ir stačiatikiai (pvz., Konstantinas Ostrogiškis) galėjo eiti aukštas pareigybes. Konfesija buvo svarbus politinis įrankis valdovo rankose: valdovas spręsdavo, ar konfesija lems stačiatikio didiko (ar kunigaikščio) karjerą.
Algirdas Kijevo kunigaikštystę valdyti davė savo sūnui Vladimirui (1362–1395), vėliau ją valdė kitas sūnus – Skirgaila (1395–1396). Vytautas Kijevo vietininkais skyrė kunigaikščių Alšėniškių giminės atstovus: Joną Algimantaitį (1396–1401) ir jo sūnų Mykolą (1422–1430). Kazimieras Jogailaitis grąžino Kijevą šalutinės Gediminaičių šakos palikuonims Olelkaičiams: Olelkai Vladimiraičiui (1443–1454) ir jo sūnui Simonui Olelkaičiui (1454–1470). Vytautas kunigaikščiams Alšėniškiams Kijevą davė ne valdyti, bet skyrė vietininkais. Analogiškai elgėsi ir Kazimieras Jogailaitis.
“
Valdovai rinkosi ne socialinės revoliucijos, o lėtos evoliucijos kelią: išlaukė kol numirs įtakingi šių giminių atstovai.
Tačiau tiek Olelkaičiai, tiek Alšėniškiai Kijevo valdymą traktavo kaip įgytą ir nepajudinamą giminės teisę. Simonas Olelkaitis raštuose tituluodavosi „mes, didžiosios Kijevo kunigaikštystės kunigaikštis.“ Išsiskyrė jų ir valdovo požiūriai. Ilgą laiką valdovai turėjo susitaikyti ir toleruoti šią Olelkaičių ir Alšėniškių laikyseną, nes buvo saistomi giminystės ryšių. Antroji Vytauto žmona Julijona buvo ištikimo jo bendražygio kunigaikščio Jono Algimantaičio duktė. Egzistavo ir tam tikri įsipareigojimai – Jurgis Simonaitis Alšėniškis buvo vienas iš Kazimiero Jogailaičio karūnavimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1440) iniciatorių. Valdovai rinkosi ne socialinės revoliucijos, o lėtos evoliucijos kelią: išlaukė kol numirs įtakingi šių giminių atstovai. Po Simono Olelkaičio mirties (1470) Kazimieras Jogailaitis su Ponų tarybos pritarimu Kijevo vaivada skyrė didiką kataliką Martyną Goštautą, o Simono Olelkaičio našlei ir sūnui Teodorui skyrė valdyti Pinską, Simono broliui Mykolui – Kopylių ir Slucką. Socialinę ir politinę laikyseną minėtų įvykių fone atskleidžia Jurgio Simonaičio Alšėniškio (†1464) sūnų Jono ir Aleksandro laikysena. Vyresnysis, Jonas Alšėniškis, nedvejodamas prisišliejo prie grupuotės, kuri puoselėjo viltis nuversti valdovą Kazimierą Jogailaitį ir susigrąžinti tėvoniją Kijevą kaip tėvoninę valdą. Grupuotė, kuriai vadovavo Mykolas Olelakitis ir Teodoras Bielskis, buvo pasiryžusi grąžinti senąją valstybės valdymo sanklodą. Būtent su šia grupuote siejamas mėginimas 1476 m. įgyvendinti Lietuvoje bažnytinę uniją. Visi jie pasirašė laišką popiežiui Sikstui IV. Tačiau Šventasis Sostas tylėjo. Tylėjo ir didysis kunigaikštis Kazimieras, nors iki to laiko valdovai buvo pagrindiniai bažnytinės unijos iniciatyvų architektai.
Valdovo tylėjimas šios akcijos akivaizdoje ir abejingas jos stebėjimas buvo iškalbingas – jis leido nustumtiems kunigaikščiams suprasti jų bejėgiškumą ir savo galią. Šios grupuotės siūlomas kandidatas į Kijevo metropolitus Smolensko vyskupas Misailas Pestruckis, kilęs iš kunigaikščių Pestruckių giminės, mirė 1480 m., negavęs įšventinimų nei iš Konstantinopolio patriarcho, nei iš Romos popiežiaus. Kita vertus, Kazimieras įsakė suimti 1479 m. Konstantinopolio patriarcho įšventintą Kijevo metropolitą Spiridoną Sataną. Taip jis įrodė, kad Stačiatikių bažnyčios reikalus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gali tvarkyti tik valdovas.
Reikia manyti, kad minėta kunigaikščių grupuotė pajuto kartų atstumtųjų jausmą, nes ėmėsi desperatiško žingsnio – plano nužudyti valdovą. Didysis kunigaikštis Kazimieras turėjo būti nužudytas medžioklės Lietuvoje metu. Akstiną pradėti veikti suteikė 1481 m. Jono Chodkevičiaus paskyrimas Kijevo vaivada.
“
Reikia manyti, kad minėta kunigaikščių grupuotė pajuto kartų atstumtųjų jausmą, nes ėmėsi desperatiško žingsnio – plano nužudyti valdovą.
Šis sprendimas buvo priimtas kaip pažeminimas, nes net prabėgus šimtui metų Mykolo Olelkaičio palikuonys jautė nuoskaudą, primindami Chodkevičiams, kad jie buvo tik „jų pavaldiniai, kilę iš Kijevo bajorų“. Suokalbis buvo atskleistas, o Mykolas Olelkaitis ir Jonas Alšėniškis tais pačiais metais pakarti Kijeve. Teodorui Bielskiui pasisekė pabėgti į Maskvą.
Katalikybė – bilietas į valdantį elitą
Jaunesnysis Jono Alšėniškio brolis Aleksandras suprato permainų svarbą. Antroji jo žmona buvo įtakingo didiko kataliko Aleknos Sudimantaičio duktė Sofija. Ją vesdamas 1473 m. jis atsisakė stačiatikybės ir tapo kataliku, kad galėtų pradėti politinę karjerą karališkajame valdovo Kazimiero dvare Lenkijoje. Šis įvykis liudija išnykusią praktiką, kad žmona turi rinktis vyro konfesiją. Aleksandras suprato pakitusius laiko reikalavimus.
“
Įvardijant šių dienų žodžiais, Aleksandrą Alšėniškį galima būtų vadinti konformistu ar karjeristu.
Jis galėjo išlikti stačiatikiu ir gyventi, valdydamas nereikšmingą kunigaikštystę, bei rūpintis vietos stačiatikių bendruomenės reikalais, nesikišdamas į politinį gyvenimą. Tokį gyvenimo būdą – nusišalinti nuo politinio elito – rinkosi daugelis šalutinės Gediminaičių šakos atstovų. Tačiau Aleksandras Alšėniškis pasirinko tarnybinės karjeros kelią. Grįžęs į Lietuvą 1486 m. tapo Gardino vietininku, taip pat ėjo dvaro pareigybes: raikytojo (1486) ir pataurininkio (1488–1492); 1493 m. buvo paskirtas Vilniaus kaštelionu, antru asmeniu Ponų taryboje; tuo pat metu buvo ir Brastos vietininku. Įvardijant šių dienų žodžiais, Aleksandrą Alšėniškį galima būtų vadinti konformistu ar karjeristu. Stengiantis suprasti viduramžių žmogaus mąstyseną, verta pacituoti prancūzų istoriko J. P. Roux žodžius: „Veikti bendrai, galvoti vienodai, turėti vieną sielą ir dėl to vieną Dievą yra ne konformizmas, o vienybė.“ Šis Aleksandro sprendimas užtikrino solidžią padėtį jo vaikams politiniame elite: sūnus Povilas tapo Vilniaus vyskupu, aukščiausiu Katalikų bažnyčios hierarchu Lietuvoje, taipogi ir pirmu asmeniu Ponų taryboje. Ištekintos trys dukros reiškė giminystę su įtakingomis didikų giminėmis: Mangirdais, Chrebtavičiais bei Pacais. Be to, sūnus Jurgis iš pirmosios santuokos, greičiausiai stačiatikis, tėvo dėka 1508–1511 m. buvo Kijevo vaivada.
Negalima suabsoliutinti šių procesų – stačiatikių kunigaikščių tapimas katalikais XV a. II p. nevirto masiniu reiškiniu. Kai kurie, pvz., Konstantinas Ostrogiškis, likęs stačiatikiu, tapo Vilniaus kaštelionu ir Trakų vaivada. Tai lėmė asmeniniai jo gabumai ir valdovo įvertinimas. Konfesija buvo svarbus politinis įrankis valdovo rankose: valdovas spręsdavo, ar konfesija lems stačiatikio didiko (ar kunigaikščio) karjerą.
Remigijus Černius
