Politiniai pabėgėliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – tremtiniai ir avantiūristai

Po Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III mirties 1533 m. į sostą sėdo jo trejų metų sūnus Ivanas, vėliau gavęs Žiauriojo pravardę. Monarchas buvo dar mažametis, todėl valdovo dvare užvirė įnirtinga kova tarp priešingų politinių grupuočių dėl įtakos valstybėje. Stipriausias pozicijas įgavo Vasilijaus III našlė ir Ivano motina Elena Glinskaja. Bet situacija valstybės širdyje buvo nestabili, viena politinė grupuotė keitė kitą, ritosi represijų bangos.

Maskvos didikai LDK sutikti išskėstomis rankomis

Jau 1534 m., apkaltinti rengiant sąmokslą prieš jaunąjį valdovą, iš Maskvos pabėgo Serpuchovo vaivada kunigaikštis Semionas Fiodorovičius Bielskis ir aukštą okolničiaus pareigybę valdovo dvare užėmęs Ivanas Vasilevičius Liackis. Jie priklausė „lietuviškai“ politinei grupuotei Maskvos valdovo dvare, palaikė glaudžius ryšius su kitais pabėgėliais ir persikėlėliais iš LDK: kunigaikščiais Trubeckiais, Bielskiais, Vorotynskiais, Glinskiais ir ypač su Elenos dėde Mykolu Glinskiu. Mykolas Glinskis kartu su kunigaikščiais broliais Ivanu ir Dmitrijumi Bielskiais, Ivanu Vorotynskiu ir Bogdanu Trubeckiu buvo pagauti ir pasodinti į kalėjimą. Anot Habsburgų diplomato Sigizmundo Herberšteino, šis konfliktas valdovo dvare kilo dėl to, kad kunigaikštis Mykolas Glinskis kaltino savo dukterėčią Eleną Glinskają paleistuvyste. Neapsikentusi našlė, matyt, paveikta savo favorito, senojo Maskvos valdančiojo elito atstovo kunigaikščio ir bojarino Ivano Ovčinos Telepnev-Obolenskio, apkaltino neįtikusius pavaldinius sąmokslu prieš mažametį valdovą ir griežtai numalšino „maištą“.

“

Anot Habsburgų diplomato Sigizmundo Herberšteino, šis konfliktas valdovo dvare kilo dėl to, kad kunigaikštis Mykolas Glinskis kaltino savo dukterėčią Eleną Glinskają paleistuvyste.

Pabėgėlius su maždaug 400–600 asmenų svita LDK pasienyje pasitiko etmonas Jurgis Radvila, kuris pranešė apie jų atvykimą Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Žygimantas, tikėdamasis sulaukti dar daugiau tokio aukšto rango Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnų – tremtinių, gausiai apdovanojo Semioną ir Ivaną. Kunigaikštis Semionas Bielskis gavo iš Lietuvos valdovo Žiežmarius, Stakliškes ir Karmėlavą, o Ivanas Liackis – Žaludko (dabartinė Baltarusija) ir Aukštadvario valdas.

Susvyravęs pasitikėjimas

1534 m. šie du maskvėnai aktyviai dalyvavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto surengtame karo žygyje prieš savo buvusią tėvynę, o kitais metais jie prisidėjo prie pergalingo žygio, kai buvo atsiimtos Starodubo ir Gomelio pilys, prarastos Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės naudai dar XVI a. pradžioje. Bet gyvenimas naujoje vietoje šiems pabėgėliams klostėsi ne taip lengvai, kaip jie tikėjosi.

“

„Bielskis teisindamasis kalbėjo kaip Ciceronas, o jo kalba buvo verta to, kad būtų įrašyta į kronikas, ir jis įtikino visus [Ponų tarybos narius], jog yra nekaltas“.

Dar prieš Starodubo ir Gomelio puolimą iš Semiono Bielskio ir Ivano Liackio aplinkos atgal į Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę pabėgo dalis jų tarnų. Jie ne tik nugvelbė savo ponų iždus, bet ir pranešė maskvėnams apie planuojamą lietuvių žygį. Nors žygis pavyko, S. Bielskis ir I. Liackis buvo pasodinti į kalėjimą, kadangi jie prarado Lietuvos valdovo Žygimanto pasitikėjimą. 1536 metų pradžioje pabėgėliai buvo išteisinti ir paleisti Lietuvos Ponų tarybos susirinkimo metu. Anot Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Mikalojaus Nipšico, „Bielskis teisindamasis kalbėjo kaip Ciceronas, o jo kalba buvo verta to, kad būtų įrašyta į kronikas, ir jis įtikino visus [Ponų tarybos narius], jog yra nekaltas“.

Likimų kryžkelė: garbinga giminė ir pavojinga avantiūra

Po išlaisvinimo abiejų pabėgėlių keliai išsiskyrė. Kaip rašė istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius „[Ivanas Liackis] davė pradžią [Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje] garsiai šeimai, pelniusiai šlovę taikos darbais bei karo žygiais ir aukščiausiomis pareigybėmis“. 

Kitaip susiklostė kunigaikščio Semiono Bielskio likimas. Jis 1536 m. paprašė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto leidimo vykti į Jeruzalę atlikti piligriminės kelionės. Nieko neįtardamas Lietuvos valdovas suteikė jam reikiamus raštus. Tačiau S. Bielskis pabėgo į Stambulą pas Osmanų imperijos sultoną Suleimaną Didįjį, vadintą Puikiuoju. Čia jis bandė sukurti plačią antimaskvietišką koaliciją, į kurią turėjo būti įtraukta ne tik Osmanų imperija, tačiau ir LDK, Lenkija bei Krymo chanatas. Semionas Bielskis pareiškė pretenzijas į Maskvos valstybės sudėtyje buvusią Riazanės kunigaikštystę, nes save laikė paskutiniu galimu vyriškos linijos Riazanės kunigaikščių palikuonimi. Ši avantiūra Lietuvos ir Lenkijos valdovui Žygimantui buvo ne prie širdies, nes prieš tai vykęs karas ištuštino iždą. 1537 metais Žygimantas pasirašė paliaubų sutartį su Maskvos valstybe. Abi valstybės įsipareigojo nepulti viena kitos artimiausius 5 metus.

Nenuorama Bielskis

Tai nesustabdė kunigaikščio S. Bielskio. Tais pačiais metais jis, Osmanų sultonui palaiminus, atvyko į Krymą. Tuo metu Maskvos valstybėje trumpam į valdžią sugrįžo iš dalies reabilituota kunigaikščių Bielskių grupuotė. Jie susisiekė su broliu avantiūristu, tačiau jis pasiūlytomis sąlygomis sugrįžti į Maskvą nepanoro. Situaciją destabilizavo Elenos Glinskajos mirtis 1538 m. ir Maskvos valstybėje išryškėjusi dviejų priešingų grupuočių – kunigaikščių Bielskių ir Šuiskių – kova.
Politinės suirutės akivaizdoje S. Bielskis 1541 m. dar įkalbėjo Krymo chaną Sachib Girėjų surengti karo žygį prieš Maskvos valstybę. Žygis nepasisekė. Krymo chano kariuomenei kelią pastojo gausesni maskvėnų pulkai, todėl net be kovos krymiečiai, kuriuos vedė chanas ir S. Bielskis, gėdingai sugrįžo atgal. Matyt, tuomet avantiūristas galutinai prarado tiek Osmanų sultono, tiek Krymo chano pasitikėjimą.
Tais pačiais metais S. Bielskis grįžo atgal į LDK, kur dar turėjo Žygimanto dovanotas valdas. Tai buvo jo paskutinioji kelionė. Nežinome, kiek S. Bielskis dar gyveno LDK, tačiau po 1541 m. jo (arba jo palikuonių) pėdsakų šaltiniuose neaptinkame.

Andrejus Ryčkovas