Motiejus Kazimieras Sarbievijus – poetas laureatas?

Jėzuitams įkūrus Vilniaus akademiją (universitetą), čia ėmė plūsti mokytis daug gabių jaunuolių iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos šalių. Tarp jų buvo ir garsiausias lotyniškai rašęs Lietuvos baroko poetas – Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Tiesa, jis gimė ne Lietuvoje ir nebuvo lietuvis – mozūrų kilmės, gimęs Lenkijoje, Sarbievo kaime. Tačiau Lietuvoje Sarbievijus praleido nemažą gyvenimo dalį, poezijoje apdainavo jos gamtos grožį, o jo biografija glaudžiai susijusi su Kražių kolegija ir ypač Vilniaus universitetu. Sarbievijus dar gyvas tapo klasiku; amžininkai jį pagarbiai vadino „krikščionių Horacijumi“ arba „sarmatų Horacijumi“ (sarmatais tuo metu poetiškai buvo vadinami Rytų ir Vidurio Europos kraštai).

Keliai, atvedę į Romą

Į Vilnių Sarbievijus atvyko 1612 m. ir įstojo į jėzuitų naujokyną (čia priimdavo jaunuolius, apsisprendusius tapti vienuoliais jėzuitais). Jėzuitų kolegijose ir akademijose studijos trukdavo ilgai; studentai ne tik mokėsi, bet ir dėstė. Po dvejų naujokyne praleistų metų Sarbievijus studijavo filosofiją Braunsberge, dėstė poetiką Kražių ir Polocko jėzuitų kolegijose (1617–1620). Kražiuose Sarbievijus parašė pirmuosius poetinius kūrinius, kuriuose gražiai vaizduojama Kražių apylinkių gamta, į lotynišką tekstą įpinami lietuviški vietovardžiai, politinio gyvenimo fragmentai.

1620 m. Sarbievijus pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete. Tuometinis universiteto rektorius, lietuvis jėzuitas Jonas Gruževskis (apie 1578–1646) planavo praplėsti universitetą, parengti naujų profesorių – dauguma jų buvo atvykę iš kitų kraštų, o savų trūko. Rektorius parinko tinkamus studijoms Romoje kandidatus – juo tapo ir Sarbievijus.

“

Romoje atsiskleidė ir suklestėjo Sarbievijaus poetinis talentas: čia jis viešai skaitė savo poeziją, poetikos teorijos paskaitas.

Romoje praleisti metai (1622–1625) Sarbievijui buvo svarbūs. Čia jis studijavo teologiją, daug laiko skyrė Romos praeities tyrimams, rinko medžiagą apie romėnų mitologiją, archeologiją. Plėsdamas antikinės literatūros žinias, skaitė autorius, kurių nebuvo mokyklinėje programoje. Romoje atsiskleidė ir suklestėjo Sarbievijaus poetinis talentas: čia jis viešai skaitė savo poeziją, poetikos teorijos paskaitas. Pripažinimo sulaukė jo poezijos rinkinys „Trys lyrikos eilėraščių knygos“ (Lyricorum libri tres), išleistas 1625 m. Vokietijoje, Kelne.

Karjeros pabaiga šlovės viršūnėje: kas iš tiesų nutiko Romoje?

Sarbievijaus „Romos laikotarpis“ – labiausiai „legendomis apaugęs“ jo gyvenimo tarpsnis. Į kai kuriuos klausimus aiškių atsakymų nėra ir šiandien. Buvo ar nebuvo Sarbievijus Romoje vainikuotas laurais? Kalbėta (ir iki šiol tikima), kad Romoje popiežius jam uždėjo laurų vainiką, – taip kitados buvę vainikuoti Dantė ir Petrarka. Tačiau šis faktas nėra pagrįstas tiesioginiais šaltiniais. Kita „Romos mįslė“ – neaiškios priežastys, dėl kurių 1625 m. Sarbievijus buvo netikėtai „parsiųstas“ į Vilnių. 

“

Sarbievijaus „Romos laikotarpis“ – labiausiai „legendomis apaugęs“ jo gyvenimo tarpsnis.

Viena „legendinė“ versija – tuo buvo suinteresuotas popiežius Urbonas VIII, pats irgi poetas, jautęs populiarėjančio jauno talentingo „sarmatų“ poeto konkurenciją. Pasak kitos versijos, Sarbievijų išsiųsti iš Romos pasirūpino Jėzuitų ordino vadovybė: jaunasis jėzuitas pernelyg puikavosi savo pasiekimais, norėta jį apsaugoti nuo tuščios šlovės pagundų. Prieš palikdamas Romą Sarbievijus susitiko su popiežiumi ir, anot kai kurių mokslininkų, gavo iš jo aukso žiedą (ar laurų vainiką?). Taigi Sarbievijus amžininkų ir vėlesnių kartų sąmonėje išliko poetu laureatu (poeta laureatus).

Paskutiniais gyvenimo metais, dirbdamas valdovo pamokslininku, Sarbievijus kūrybai laiko turėjo mažiau, jį slėgė dvaro intrigos, kamavo ligos. Apie šiuos metus nemažai žinių teikia jo laiškai bičiuliui vyskupui Stanislovui Liubienskiui. „Niekad nesu laimingesnis, negu būdamas vienas“, – užsiminė paskutiniame išlikusiame laiške. Tačiau ir tuo sunkiu laiku kūrybos neapleido. Mirė Sarbievijus Varšuvoje 1640 metais.

Sarmatų Horacijus nenusileidžia romėnui

Sarbievijaus poezijoje susikerta daugybė antikinių ir krikščioniškų įtakų,  pagal baroko literatūros madą antikiniais įvaizdžiais reiškiamos krikščioniškos tiesos. Daug proginių, žymiems asmenims (popiežiui Urbonui VIII, LDK didikams) dedikuotų kūrinių; filosofiniuose eilėraščiuose apmąstomos ir sukrikščioninamos stoikų idėjos, Horacijaus išpopuliarinta „aukso vidurio“ nuostata:

Kas širdies turtus paslapty išlaiko,
Bus tikrai saugus minioje triukšmingoj,
Rūmuose, nors ten įtarumas klesti,
             Valdo jis puikiai.

Pro tylius krantus be pavojaus plaukia
Laivas, bet vos tik ims dundėti uolos,
Vairą šonan suk, kad saugus pasiektum
              Savąjį uostą.

(Vertė Eugenija Ulčinaitė.)

Sarbievijaus kūryba ilgai išliko populiari Europoje. Nuolat pildomas lyrikos rinkinys poetui gyvam esant išleistas dar 5 kartus; 1632 m. leidimą puošia flamandų tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso (1577–1640) graviūra. Po mirties iki XVIII a. pab. jo lyrikos rinkinių leidimai buvo pakartoti daugiau kaip 50 kartų.

“

Sarbievijaus kūryba ilgai išliko populiari Europoje.

Jo poezija buvo verčiama į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, čekų, lenkų, lietuvių kalbas, imituojama daugelio XVII–XVIII a. poetų. Net Oksforde ją skaitė ir studijavo vietoje Horacijaus eilėraščių. Sarbievijaus vardu pavadintas vienas gražiausių Vilniaus universiteto kiemų; čia rasime jo paminklinę lentą ir paveikslus, kuriuose jis įamžintas dailininkų. Poeto laureato šlovė – pavyzdys, kaip šaltiniais neparemta legenda įsitvirtina istorinėje vaizduotėje.

Ona Daukšienė

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai: poezijos rinktinė, vertė Ona Daukšienė, Rita Katinaitė, Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1995.