Miestų patriciatai ar elitai?
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais daugelyje didesnių Europos ir LDK miestų egzistavo miestietijos viršūnės, kurios istoriografijoje vadinamos įvairiai: patriciatu, elitu, valdančiuoju sluoksniu ir panašiai.
Į senovės Romą besilygiuojantis miestų aristokratai
Nuo XV a. renesanso laikų senovės Romos pavyzdžiu paplitęs lotyniškas „patriciato“ terminas (1516 m. Niurenbergo miesto tarėjas ir teisininkas Ch. Scheuerlis žodžiu „patricii“ aptarė tuomet šiame mieste viešpatavusias gimines) siaura prasme apibūdina miestietišką aristokratiją (bajoriją), kuri turėjo išskirtines paveldimas socialines ir politines privilegijas, pirmiausia – miesto valdžios teisę. Toks reiškinys egzistavo kai kuriuose Italijos miestuose valstybėse (pvz., Venecijoje), Vokietijos (pvz., Niurnberge, Augsburge, Liuneburge ir kt.) ir Olandijos miestuose. Tokios šeimos būdavo surašomos specialiose knygose, kuriose patricijinė genealogija būdavo vedama vyriška linija. Patriciatas egzistavo tik dideliuose, ekonomiškai stipriuose ir politiškai savarankiškuose miestuose. Tokios socialinės grupės savo išskirtinumą parodydavo glaudžia tarpusavio giminyste, kitokia specifine socialine komunikacija, pvz., sukurdavo specialias brolijas ir panašiai. Patriciatai irgi nebuvo vienalyčiai ar sustingę socialiniai vienetai, jie buvo nuolat socialiai konstruojami.
Šiuolaikinėje istoriografijoje patriciato terminas neretai vartojamas pernelyg plačiai, nepaisant miesto geografijos, socialinių santykių specifikos, apibrėžiant šiuo žodžiu bet kokią socialinę grupę, disponuojančią ekonomine ir politine valdžia mieste. Todėl vis daugiau tyrėjų jo atsisako, kaip tradiciškai pasižyminčio pernelyg aiškiu socialiniu turiniu, stokojančio didesnės aprašomosios ir aiškinamosios vertės. Panašiai yra ir LDK miestų istoriografijoje, kurioje tradicinį patriciato terminą keičia valdžios elito ir kt. terminai. Mūsų miestai net XVI a., miestų aukso amžiuje, ekonomiškai, politiškai ir socialiai nebuvo tokie stiprūs kaip minėtų kraštų. Ekonominiu ir politiniu požiūriu įtakingiausios miestietijos grupės valdžia mieste ir net miestiečių bendruomenėje visuomet turėjo dalintis su valstybe, Bažnyčia, diduomene…
Apbrėžiant miestų patriciatą, elitą ar valdantįjį sluoksnį, svarbus yra jo narių savimonės klausimas, t. y. kiek ir kaip jo nariai save išskyrė, kaip vadinosi ir panašiai. Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti apsispręsti ir dėl terminų vartojimo.
“
Apbrėžiant miestų patriciatą, elitą ar valdantįjį sluoksnį, svarbus yra jo narių savimonės klausimas, t. y. kiek ir kaip jo nariai save išskyrė, kaip vadinosi ir panašiai.
Nuo XVI a. Vokietijoje ir kt. šalyse buvo vartojamas „patricijus“, „patricijai“ ir kiti panašūs terminai. O kaip buvo LDK?
Patricijai Vilniuje ir Kaune
Duomenys rodo, jog šis terminas buvo žinomas jos sostinėje Vilniuje XVII–XVIII a. Tai liudija daugelis jo lotyniškų (patritius vilnensis, patriota) ir lenkiškų paminėjimų (patriciusz wileński). Analogiškai XVII–XVIII a. Kaune irgi vartotas lotyniškas ir lenkiškas patricijaus terminai (plg. patricius Caunensis, patriciusz kowieński) – Alma Ragauskaitė pateikia pavyzdžius iš XVII a. pab. ir XVIII amžiaus.
“
Pats „patricijaus“ terminas Europoje plito nuo XVI a., o į rytus turėjo „atkeliauti“ dar vėliau.
Ar šis terminas reiškė tą patį, ką Italijoje ar Vokietijoje? Taip besivadinusius ir vadinamus XVI a. kauniečius patricijus (patriotus) istorikas Zigmantas Kiaupa laiko senaisiais miestiečiais, neformalia grupe, kuriems Kaunas buvo tėvynė ir „kurie šį faktą suvokė kaip teisę valdyti miestą“. Tokia galimybė iš principo egzistuoja, nes prie Kauno savivaldos ištakų, atrodo, stovėjo nedidelė vokiečių pirklių grupė. Tačiau neaišku, kaip jiems pavyko išsaugoti neformalią patricijų tapatybę per keletą ar keliolika kartų. Pats „patricijaus“ terminas Europoje plito nuo XVI a., o į rytus turėjo „atkeliauti“ dar vėliau. Galbūt tokie patricijai galėjo egzistuoti ir XVI a. Vilniuje? Tai mažiau tikėtina, nes Vilniuje nuo savivaldos suteikimo XIV a. pab. šio miesto valdžios elitas buvo pakankamai įvairus, bent jau religiniu požiūriu. Žinoma, XV a. II p. – XVI a. pr. situacija galėjo keistis. Deja, vilnietiškų šaltinių išliko mažai, todėl sunku tai patvirtinti ar paneigti. Kauno atveju XVI a. archyvas yra išlikęs, tačiau patricijaus terminu įvardijamų asmenų kolektyvinės biografijos tyrimas nėra atliktas.
Įdomybė
Nuo XV a. senovės Romos pavyzdžiu paplitęs lotyniškas „patriciato“ terminas siaura prasme apibūdina miestietišką aristokratiją (bajoriją), kuri turėjo išskirtines paveldimas socialines ir politines privilegijas, pirmiausia – miesto valdžios teisę. Tuo tarpu XVII–XVIII a. Vilniuje patricijais ar patriotais vadinti tiesiog Vilniuje gimę asmenys, t. y. „čionykščiai“. Taip įvardijami amatininkai ir pirkliai, valdžios elito narių palikuonys ir paprasti miestiečiai.
Iki šiol istoriografijoje nepanaudotas serijinis šaltinis patricijų europinei tapatybės tradicijai analizuoti, t. y. Europos universitetų matrikulų knygos, į kurias įsirašydavo atvykę studentai. Jose yra įvairių, daugiausia lotyniškų studentų luominę ir kitokią socialinę padėtį – priklausomybę bajorijai, dvasininkijai ar laisvosioms profesijoms, kitoms grupėms atspindinčių titulų ir kt. apibūdinimų. Tarp jų pasitaiko ir patricijaus (lot. patritius, patricius) terminas. Pvz., į Rostoko universitetą 1559–1741 m. įsirašė daugiau kaip 150 „patricijų“ iš vokiškų Rostoko, Liuneburgo, Liubeko, Bremeno, Hamburgo ir kitų miestų, 1594–1621 m. po 1–2 asmenis iš Gdansko, Elbingo, Revelio (Talino) ir Rygos. Vadinasi, šiame regione patricijų savimonė buvo stipri.
1599 m. į Rostoko universitetą įsirašė „Georgius Wesselius Lithvanus Conensis Patricius“ – kaunietis patricijus Jurgis Veselis. Tai unikali informacija. Ankstesniame 1594 m. lapkričio įraše Karaliaučiaus universiteto matrikulų knygoje jis figūruoja tik kaip „Georgius Wesselius Caunensis“, t. y. Jurgis Veselis, kaunietis. Deja, apie jo praeitį ir aplinką nieko nežinome, tik tiek, jog jis buvo Kauno pilietis. Kol kas nepavyko rasti, jog kuris nors vilnietis būtų taip užsirašęs kokio nors universiteto matrikuluose.
1500–1630 metais iš apie 1 700 studentų iš Silezijos miestų patricijais universitetų matrikuluose pasivadino vos 2 studentai (1690 ir 1696 m.), tačiau vienu atveju patricijumi pavadintas studento tėvas („de patricio parente“).
Europoje – kilmingieji, Lietuvoje – miestų čiabuviai
Išanalizavus daugelio XVII–XVIII a. vilnietiškuose šaltiniuose patricijais ar patriotais įvardytų asmenų biografijas, tenka daryti išvadą, jog sąvokos turinys buvo pirmiausia teritorinis, o tik paskui socialinis. Jis apibūdina Vilniuje gimusius ir, matyt, nekilnojamo turto jame turėjusius asmenis, t. y. „čionykščius“. Pvz., 1647 m. patricijams ir tarnavusiems mieste stojant į pirklius reikėjo mokėti vienokį, o svetimšaliams – kitokį mokestį. 1665 metais magistratas pasižadėjo pirkliams, jog ateityje patricijams teiks pirmenybę, atleidžiant nuo senojo muito mokėjimo ir renkant naujus magistrato narius. XVIII a. pab. – XIX a. pr. aktų knygos dokumentų registre lenkiškas posakis „w tym mieście urodzonego“ perteiktas lotyniškai kaip „patritius“.
“
„Patricijais“ įvardijamai amatininkai ir pirkliai, valdžios elito narių palikuonys ir paprasti miestiečiai – tarnai ir kiti.
Raštininkui šie žodžiai buvo sinonimai. Šis „patricijaus“ statusas būdavo pabrėžiamas, kai to reikalaudavo aplinkybės, pvz., tampant gildijos ar cecho nariu, paveldint turtą, užimant pareigybes, gaunant privilegijas. „Patricijais“ įvardijamai amatininkai ir pirkliai, valdžios elito narių palikuonys ir paprasti miestiečiai – tarnai ir kiti. Dažniausiai taip vadinti jaunuoliai, dar nėję jokių pareigų.
Kaip tuomet buvo Kaune, kituose LDK ar Lenkijos miestuose (pvz., Krokuvoje 1614 m. antkapiniame paminkle, 1771 m. proginės literatūros kūrinyje ir kt. šaltiniuose patricijaus terminas vartotas), ką jis reiškė, neaišku. Atrodytų, jog skirtingai nei XVI a., XVII a. vid. – XVIII a. Kaune, kaip ir Vilniuje, patricijaus terminas su patriciatu, t. y. socialine prasme nebuvo susijęs, seniausių, garbingiausių bei įtakingiausių miestiečių šeimų nereiškė. Tikroji jo reikšmė buvo geografinė – taip įvardijami „tėvynainiai“, t. y. to miesto piliečių palikuonys. Todėl vilnietis Elijus Krasovskis XVII a. vid. ir rašė: „Važiavau į Vilniaus miestą kaip patricijus į savo tėvoniją (ad patrimonium), tai yra į mūrnamį Arklių gatvėje.“
Aivas Ragauskas
Ką reiškė terminas „patricius“ XVII a. Vilniuje?, Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70–mečiui. Sudarė A. Bumblauskas ir R. Petrauskas, Vilnius, 1999, p. 319–334; A. Ragauskaitė, XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai, Vilnius, 2005, p. 19–20, 21, 43, 122, 140.
