ePaveldas Naktinis Dieninis

Metropolitas Ipatijus Adomas Pociejus Vienos graikų apeigų Katalikų bažnyčios relikvijos istorija

Bažnyčios gyvenime svarbią vietą užima šventųjų gerbimas. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, kurį sudaro regimoji bendruomenė – žemiškoji tikinčiųjų bendruomenė, ir neregimoji – šventieji, kurių užtarimo meldžiama. Mirdamas šv. Domininkas sakė: „Neverkite, miręs aš jums būsiu naudingesnis ir daugiau jums padėsiu negu gyvendamas.“ Tikėjimo kankiniai, mirę už Bažnyčią, itin gerbiami. Kankinystė suvokiama kaip sekimas Kristumi – kankinių karaliumi. Kadangi regimoji ir neregimoji Bažnyčia reiškia mistinį Kristaus kūną, todėl kenčiantieji už ją išaukština Išganytojo kančią, įprasmina Bažnyčios buvimą kaip gyvą Dievo liudijimą. Tridento susirinkimas (1545–1563) apibrėžė šventųjų relikvijų garbinimą: „Tikintieji privalo gerbti šventųjų kankinių ir kitų, gyvenančių su Kristumi, kūnus, nes jie buvo gyvaisiais Kristaus ir Šventosios Dvasios šventovės nariais.“

Įdomybė

1596 m. Brastoje susijungus ATR katalikų ir stačiatikių bažnyčioms kartu su nauja graikų apeigų Katalikų konfesija gimė ir nauji konfliktai tarp stačiatikių ir unitų. Tokius nesutarimus liudija ir relikvija tapę nepavykusio pasikėsinimo į unitų metropolito Ipatijaus Adomo Pociejaus gyvybę metu nukirsti jo pirštai.

Kaip nukirsti metropolito pirštai paliudijo unitų šlovę

Vienas įvykis, kuris atsitiko Vilniuje XVII a. pradžioje, parodo, kaip tampriai to meto žmonės jautė ryšį tarp regimosios ir neregimosios Bažnyčios bei kaip atsirasdavo kankinių relikvijos. 1609 metų rugpjūčio 11 d. Rotušės aikštėje Vilniuje buvo pasikėsinta į graikų apeigų Katalikų bažnyčios metropolito Ipatijaus Pociejaus gyvybę.

Albertas Vijūkas-Kojalavičius 1650 m. parašytame veikale „Lietuvos istorijos įvairenybės“ taip aprašo šį įvykį: „O 1609 metais vienas galvažudys eretikas, atskalūnų išmonių primokytas ir jų įkalbėjimų pakurstytas, vidury Vilniaus aikštės dienos šviesoje pasikėsino nužudyti metropolitą Ipatijų; smogė žudikas kardu jam į kaklą, bet dorasis vyskupas, spėjęs prisidengti ranka, jo smūgį sulaikė, tik neteko dviejų dešinės rankos pirštų, nukirstų drauge su vyskupo žiedu; ypatingą geriausiojo Dievo malonę jis patyrė, nes kaklas liko nė kiek nesužeistas, nors visi drabužiai buvo perkirsti kiaurai, net ir alba. Todėl malonei atminti nukirstus pirštus su žiedu pakabino Švenčiausios Trejybės cerkvėje prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslo.“

Šioje ištraukoje pateikiamą informaciją vertėtų suskaidyti į keletą dimensijų. Joje atskleidžiama konfesinių santykių įtampa tarp stačiatikių ir unitų bendruomenių po Brastos bažnytinės unijos sudarymo: į metropolitą pasikėsino „galvažudys eretikas“ – taip buvo vadinami bažnytinės unijos nepripažinę stačiatikiai. Perteikiamas XVII a. teleologinis žmogaus pasaulio matymas ir suvokimas – metropolitas nebuvo nužudytas, nes tokia buvo Dievo valia: „Ypatingą geriausiojo Dievo malonę jis patyrė.“

“

Nepavykęs pasikėsinimas arba stebuklingas metropolito išgyvenimas jo amžininkams įrodė unitų Bažnyčios teisingumą, išaukštino Bažnyčią, pats Dievas norėjo, kad ji išliktų – pasikėsinimas buvo ženklas iš Dangaus. Metropolitas liko gyvas, kad tęstų pradėtą misiją. Galiausiai dieviškoji malonė (stebuklas) buvo įamžinta – nukirstus metropolito pirštus ant Švč. Trejybės cerkvės altoriaus padėjo Juozapas Benjaminas Rutskis ir būsimas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Pirštai tapo šventomis relikvijomis, turėjusiomis telkti ir stiprinti besikuriančią unitų bendruomenę bei nuolatos priminti, jog įvykęs stebuklas byloja, kad einama teisingu keliu. Dominikonas vienuolis Mykolas Moscickis (1559–1632) veikale „Mokslas apie šventas relikvijas ir apie atlaidus“ taip apibrėžia tikinčiųjų bendruomenei teikiamą relikvijų naudą: „Pagaliau ar relikvijos būtų dvasininkų, ar šventųjų, karių ar teisėjų, kurie savo pareigas vykdė, (jos) mums visur skelbia pavyzdžius, kuriais turime sekti. (…) Čia relikvijos kankinių, kurie dideles kančias kentė dėl Viešpaties Kristaus. Liepkime širdžiai iškęsti visokius darbus ir kentėjimus.“

Buvęs kalvinistas tampa bažnytinės unijos tėvu

Ipatijus Adomas Pociejus (1541–1613) suvaidino neeilinį vaidmenį kuriantis graikų apeigų Katalikų bažnyčiai. Jis buvo kilęs iš įtakingos Voluinės didikų stačiatikių Pociejų giminės. Motinai antrą kartą ištekėjus už evangeliko reformato (kalvinisto) Dominyko Paco, tapo kalvinistu. Jaunystėje buvo ugdomas aršaus kalvinisto Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare, dirbo jo sekretoriumi. Vėliau tarnavo valdovo dvare, manoma, kad studijavo Krokuvos akademijoje, nors patikimų duomenų nėra. 

“

Ipatijus Adomas Pociejus suvaidino lemiamą vaidmenį 1596 m. sudarant Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių uniją Brastoje.

1566 metais tapo Brastos žemės raštininku, 1576 m. – Brastos žemės teismo teisėju, o 1588 m. pasiekė karjeros viršūnę – tapo Brastos kaštelionu ir Abiejų Tautų Respublikos senatoriumi. Jo politinės karjeros kelias panašus į daugelio to meto didikų vaikų. Tačiau konfesinės būsimo metropolito nuostatos skyrėsi nuo to laikotarpio diduomenės konfesinės laikysenos. Dažnas rusėnas didikas XVI a. pabaigoje protestantizmą keitė į katalikybę. Štai Leonas Sapiega jaunystėje išsižadėjo stačiatikybės ir tapo kalvinistu (apie 1570–1573), tačiau 1586 m. tapo kataliku, nė nesvajodamas grįžti į protėvių religiją – stačiatikybę. Tuo tarpu Ipatijus Pociejus panašiu metu (apie 1588 m.) atsisakė kalvinizmo ir grįžo į stačiatikybę. Kas jį pastūmėjo šiam žingsniui, nežinoma. Po žmonos mirties 1592 m. jis atsisakė pasaulietinio gyvenimo ir įstojo į vienuolyną Voluinės Vladimire, priimdamas Ipatijaus vardą. Dar būdamas Brastos kaštelionu įsitraukė į Stačiatikių bažnyčios atnaujinimo veiklą. Bažnytinės unijos galimybes aptarinėjo su kunigaikščiu Konstantinu Vosyliumi Ostrogiškiu, Lucko katalikų vyskupu Bernardu Maciejovskiu, kunigu Benediktu Herbestu ir graiku Petru Arkadijumi, kurį į ATR pasikvietė vyskupas B. Maciejovskis, bei popiežiaus nuncijumi Giovanni Commendone. 1593 metais K. V. Ostrogiškio dėka tapo Vladimiro-Brastos vyskupu. 

“

Jis buvo vienas iškiliausių unitų intelektualų, intensyviai dalyvavęs konfesiniuose disputuose, parašęs nemažai veikalų, ginančių graikų apeigų Katalikų bažnyčią.

Ipatijus Adomas Pociejus suvaidino lemiamą vaidmenį 1596 m. sudarant Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių uniją Brastoje. Dar 1593 m. stačiatikių susirinkime jis atmetė K. V. Ostrogiškio siūlomą bažnytinės unijos planą, kuris, jo nuomone, buvo neįgyvendinamas, nes siūlymas tartis dėl jos su Maskva buvusiam politikui I. Pociejui atrodė absurdiškas. Jis suprato, kad kunigaikštis K. Ostrogiškis yra stipriai paveiktas kalvinizmo doktrinos. K. Ostrogiškio projekte buvo siūloma aptarti Švč. Sakramento klausimą, kurį jis vadino „žmogaus išmone“. Evangelikų reformatų doktrinoje Švč. Sakramentas vaidina tik simbolinį vaidmenį. Argumentuotai atmesdamas K. Ostrogiškio siūlomą projektą, I. Pociejus išgujo pasauliečių kišimąsi į dvasininkų darbą ir nukreipė svarstymus sinoduose lokalios bažnytinės unijos kryptimi. Jis 1595 m. drauge su Lucko stačiatikių vyskupu Kirilu Terleckiu vyko į Romą deklaruoti bažnytinės unijos. Aktyviai dalyvavo 1596 m. Brastoje sušauktame sinode, kuris paskelbė, jog ATR Stačiatikių bažnyčia susijungia su Romos Katalikų bažnyčia. 1599 metais tapo graikų apeigų katalikų Kijevo metropolitu. Jo pastangomis buvo nuosekliai plečiamas unitų parapijų ir vienuolynų tinklas. Jis buvo vienas iškiliausių unitų intelektualų, intensyviai dalyvavęs konfesiniuose disputuose, parašęs nemažai veikalų, ginančių graikų apeigų Katalikų bažnyčią. Pasikėsinimas jį nužudyti buvo apgalvotas veiksmas: bažnytinės unijos priešininkai stengėsi sunaikinti įtakingą Bažnyčios veikėją ir taip susilpninti bei įbauginti jaunos Bažnyčios pasekėjus. Unitų bendruomenei nepavykęs pasikėsinimas reiškė Dievo ženklą, jog metropolitą saugo Dievas, o jo vedama bendruomenė eina teisingu keliu.

Pasikėsinimas į metropolito Ipatijaus Pociejaus gyvybę sukūrė pirmą graikų apeigų Katalikų bažnyčios relikviją. Nežinome, koks buvo jos poveikis, šaltiniuose nėra užuominų. Turbūt 1609 m. įvykį užgožė kitas svarbesnis įvykis – 1623 m. kankinio mirtimi mirė Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius. Jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o vėliau šventuoju. Apie jo įvykdytus stebuklus byloja nemažai paliudijimų. Gal dar vienas įvykis, daręs amžininkams įspūdį, buvo aršaus unitų priešininko intelektualo Melentijaus Smotrickio 1627 m. perėjimas į unitų Bažnyčią. Šie trys įvykiai tapo kertiniais akmenimis, ant kurių buvo pastatyta graikų apeigų Katalikų bažnyčia. Šiandieninėje istoriografijoje pasikėsinimas į I. Pociejų aiškintinas kaip konfrontacijos tarp stačiatikių ir unitų išdava. Tačiau faktas, jog metropolito nukirsti pirštai buvo paversti relikvija, byloja, kaip giliai XVII a. žmonės tikėjo Dievo teikiamais stebuklais ir tuo, kad jie tiesiogiai dalyvauja dieviško plano įgyvendinimo istorijoje.

Remigijus Černius

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Asmenybės Istorijos XVI vidurio - XVII a.