LDK miestietės XVII a. vid. – XVIII a.
Moters miestietės, panašiai kaip ir bajorės, padėtį LDK visuomenėje lėmė lytis, teisė ir tradicija. Nepaisant moterų kiekybinės persvaros (ypač didesniuose miestuose), vyrai visuomet buvo aktyvesni ir reikšmingesni. Tik miestiečiai vyrai buvo renkami į miesto savivaldos institucijas, vertėsi didmenine prekyba ir stambiomis finansinėmis operacijomis, buvo cechų nariais, seniūnais. Miestietės labiau nei bajorės dalyvavo ekonominėje veikloje, pvz., jos buvo aktyvios mažmeninėje prekyboje, tačiau daugiausia buvo pastebimos namų ūkyje, šeimos sferoje. Miestietės užėmė tarpinę padėtį tarp miestiečių bajorių ir miestiečių valstiečių: pirmosioms daug kuo nusileido, o antrąsias daug kuo lenkė.
Šeiminio gyvenimo rėmai
Teisinę privilegijuotų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno ir kt. savivaldžių miestų) miestiečių moterų padėtį apibrėžė Magdeburgo teisės nuostatos. Jos nustatė mažamečių asmenų amžiaus ribą. Merginoms pagal Magdeburgo teisę buvo nustatyta 13 metų riba, o pagal Kulmo – 14 metų. Vaikinams atitinkamai 14 ir 15 metų. Pilnamečiais vyrai ir moterys tapdavo sulaukę 21 metų.
Įdomybė
Miestietiškos visuomenės apačioje buvo elgetos ir prostitutės. Jų nestigo visais laikais LDK miestuose – 1562 m. plaukti vytine nusamdyta Kauno prostitutė Elena Andrejova net vertė iš rusėnų į lietuvių ir lenkų k. jūreiviams.
1676 m. byloje dėl vilniečio turtuolio tarėjo P. Procevičiaus vaikų apvesdinimo minima: sūnus buvo perkopęs 18 m., o dukra neturėjo 10 m., taigi toks amžius nebuvo laikomas tinkamas santuokiniam gyvenimui. Tačiau tik miestiečiai vyrai, tapę pilnamečiais, įgydavo visas teises. Moterų atveju amžius mažai ką keisdavo. Pilnametė jau galėjo ištekėti, bet tik už tėvo ar globėjų parinkto vyro, ji galėjo iš globėjų atsiimti paveldėtą turtą, būti patraukta teisminėn atsakomybėn už nusižengimus. Ištekėdama mergina gaudavo tėvų ar globėjų skirtą kraitį. Jis buvo svarbus ne tik valdančiojo elito dukroms, simbolinis įnašas praversdavo ištekant net ir tarnaitei. Priklausomai nuo tėvų ekonominio pajėgumo merginos gaudavo kaip kraitį asmeninio naudojimo daiktus (geradą) ir nekilnojamo turto ar pinigų (pasogos). Už tai vyrai joms užrašydavo savo turto dalį, kurio be žmonų sutikimo jie negalėdavo valdyti.
Šeima tapdavo svarbiausia ištekėjusios miestietės veiklos sfera. XVII amžiaus II p. – XVIII a. miestiečių šeimas paprastai sudarė dvi kartos, vidutiniškai iki 10 asmenų. Turtingųjų šeimos kartu su samdiniais ir tarnais galėjo siekti ir 20 asmenų. Tiek vyro, tiek moters bendras rūpestis buvo vaikų auginimas, gerovės kūrimas ir išsaugojimas.
„Vyriška“ ir „moteriška“ prekyba
Įvairiapusė buvo moterų miestiečių ūkinė veikla ir įtaka, kurią lėmė konkrečios moters socialinė bei ekonominė padėtis. Vienokia galėjo būti pirklio ar pasiturinčio amatininko žmonos ir kitokia – neturtingos miestietės patirtis. Turtingesnės kartu su sutuoktiniais ar net savarankiškai organizuodavo prekybą. Žmonos ir dukros realizuodavo cecho dirbinius.
“
Nors didmeninėje prekyboje dominavo vyrai, tačiau smulkioje, ypač maisto produktų prekyboje daugiau reiškėsi miestietės.
Nors didmeninėje prekyboje dominavo vyrai, tačiau smulkioje, ypač maisto produktų prekyboje daugiau reiškėsi miestietės. XVII amžiaus II p. – XVIII a. Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų knygos rodo, jog Rotušės aikštėje ir kitose prekyvietėse moterys pardavinėjo maisto produktus – aliejų, žuvį, duoną, kruopas, paukštieną, daržoves, drobę… Kartais jos turėdavo ir savo parduotuvėles. Štai 1711 m. pirklienės Kotrynos Lidertienės bakalėjos prekių parduotuvėlėje buvo kelios svarstyklės, geležinė trintuvė, įvairūs dubenėliai. Maskvietiškas veidrodis, kaip interjero detalė, paminėtas 1744 m. pirklienės Marijanos Šidlovskos parduotuvėlėje, kur prekiauta įvairiomis bakalėjos prekėmis ir cukrumi. O pirklio Simono Narutavičiaus žmona Kotryna XVII a. II p. prekiavo vyriškais daiktais – pistoletais, dėklais jiems, šovinių krepšeliais, lankais, žirgininkystės reikmenimis, dalgiais…
Moterų profesijos: nuo smuklininkių iki prostitučių
Tarp miestiečių moterų pasitaikydavo smuklininkių, net pinigų skolintojų. Moterys dažnai įsitraukdavo į veiklą, susijusią su svaigiųjų gėrimų gamyba ir realizavimu.
Vyrui esant gyvam, miestietės paprastai neturėjo teisės kištis į verslo ir amato reikalus, nors žinomi atvejai, kai vyras buvo tik formalus šeimininkas, o reikalus tvarkė jo žmona. Tapusios našlėmis, miestietės atlikdavo didelį vaidmenį amatų sferoje.
“
Vyrui esant gyvam, miestietės paprastai neturėjo teisės kištis į verslo ir amato reikalus, nors žinomi atvejai, kai vyras buvo tik formalus šeimininkas, o reikalus tvarkė jo žmona.
Jos buvo savotiškas amatininko šeimos egzistavimo garantas. Cechų statutuose paprastai būdavo nurodoma, jog teisę dalyvauti dirbtuvių ūkinėje veikloje ir joms vadovauti įgydavo meistrų našlės. Kartais būdavo įvedami laiko limitai, pvz., adatininkai leisdavo bevaikei našlei plėtoti verslą metus ir 6 savaites. Išlikę pomirtiniai XVII a. pab. – XVIII a. vilniečių moterų turto inventoriai patvirtina, jog kai kurios jų perimdavo mirusių sutuoktinių dirbtuves ir joms vadovaudavo, pvz., XVII a. pab. papuošalų gamyba 6 metus vertėsi Ana Fombegena, o XVIII a. vid. tarp auksakalių cecho meistrų paminėta ir našlė Konstancija Honorska. XVIII amžiuje žinomos 3 tokios meistrės.
Neturtingoms miestietėms tekdavo samdinių likimas. Jos nuo paauglystės dirbdavo mažiausiai kvalifikuotą tarnaičių ir samdinių darbą, gaudavo stogą virš galvos, pragyvenimą bei nedidelį atlygį. Kiek prakutusios jos būdavo samdomos virėjomis ir jų padėjėjomis ar ligonių slaugėmis, pvz., XVIII a. vilnietę Anastaziją Gilevičienę ilgus metus slaugė „ponia Mykolienė“. Už ištikimą tarnybą joms, kaip ir žindyvėms bei auklėms, kartais atsilygindavo dosniai, pvz., skirdavo kraitį.
Miestietiškos visuomenės apačioje buvo elgetos ir prostitutės. Jų nestigo visais laikais LDK miestuose – 1562 m. plaukti vytine nusamdyta Kauno prostitutė Elena Andrejova net vertė iš rusėnų į lietuvių ir lenkų k. jūreiviams.
Teisė teistis
Moterys miestietės galėjo per atstovus dalyvauti teismo procesuose, kelti ieškinius ir būti atsakovėmis (dėl smurto ar materialinės žalos), pasirinkti pageidaujamą atstovą, jei būdavo našlės. Atrodo, jog skirtingai nei Lenkijoje LDK miestietės retai būdavo laiduotojomis, testamentų vykdytojomis, mažamečių vaikų globėjomis. Tik unikaliais atvejais LDK miestietės atstovaudavo teisme sutuoktinį, kitus vyriškos lyties giminaičius. Štai 1552 m. į Vilniaus vaivados parinktus teisėjus kreipėsi Vilniaus tarėjo Luko Markovičiaus „Mundijaus“ žmona, kuri nurodė, kad jos vyras išvykęs į valdovo teismą, todėl ji pati „nori apie kai kuriuos reikalus Vilniaus miesto pareigūnams pranešti ir išrašų iš miesto knygų paprašyti“. Už išrašus moteris žadėjo sumokėti. Miestietė pasirūpino, kad jai būtų skirtas pilies teismo vaznys.
Dėl miestų teisinio ir ūkinio gyvenimo realijų būdavo įprasta miestietiškoje terpėje vykusius ūkio, turto ir samdos santykius įforminti bei spręsti miesto institucijose. Tai buvo palanku ir moteriai miestietei, norinčiai įsitraukti į viešojo gyvenimo sferą.
Aivas Ragauskas
J. Karpavičienė, Moteris Vilniuje ir Kaune XVI a. pirmojoje pusėje. Gyvenimo sumiestinimo atodangos, Vilnius, 2004; V. Leonovič, Vilniaus miestietės kasdienybė XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. (pagal pomirtinius turto inventorius), magistrinis darbas, vadovas prof. dr. Aivas Ragauskas, Vilnius, 2010 (mašinraštis).
