Karas ir jo propaganda, arba Kaip 1611 m. LDK atgavo Smolenską

Maskvos kolonizacijos planai

„Nenusileis pats Ponas Dievas iš Dangaus ir Angelų nepasiųs, mums patiems tinginiaujant už mus nedirbs ir žemių naujų neužvaldys, nieko gatavo neduos… Išties žmonės laimę gebėjimais ir darbu pasiekia, ko tikras ir aiškus pavyzdys yra Rytų ir Vakarų Indijos, kurios kaip ir atsidėkodamos už dorybes brangakmenių, perlų, aukso, sidabro ir vertingų šaknų pripildytus laivus davė tiems, kurie savo vyriškumo ir veiklumo persvarą įrodė. O mums juk žymiai lengviau Maskvos valstybė pasiekiama, nei kitiems Indija. O ją pasiėmę galėtume su kiekviena krikščioniška tauta ir karalyste galia ir turtu susilyginti“.

“

1609 m. rugpjūtį Abiejų Tautų Respublikos valdovo žygiu iš Vilniaus Smolensko link prasidėjęs karas buvo vienas keisčiausių ir kartu didžiausius teritorinius laimėjimus davusių ATR karų.

Taip 1609 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Maskvos kalendos“ Povilas Palčakovskis agitavo Respublikos piliečius pradėti karą su Maskva. Dėstydamas nusilpusios ir kultūriškai atsilikusios Maskvos valstybės kolonizacijos planus, autorius ragino nebijoti maskvėnų.
1609 m. rugpjūtį Abiejų Tautų Respublikos valdovo žygiu iš Vilniaus Smolensko link prasidėjęs karas buvo vienas keisčiausių ir kartu didžiausius teritorinius laimėjimus davusių ATR karų. Karo nepalaimino seimas, todėl kariuomenę didžia dalimi už savo pinigus turėjo samdyti valdovas Zigmantas Vaza ir jo šalininkai – didikai, tikėjęsi išlaidas padengti karo grobiu. Nors oficialiai buvo tvirtinama, kad karas pradedamas dėl galimybės susigrąžinti 1513 m. iš LDK maskvėnų atimtą Smolenską, tačiau Zigmantas Vaza tikėjosi, kad rusų didikai pakvies jį ar jo sūnų Vladislovą į Maskvos sostą. Zigmanto Vazos interesus žinojo Lietuvos bajorai, todėl visuomenėje sklido gandas, jog karas reikalingas tik valdovui. Tad valdovo aplinka siekė sudominti visuomenę karu. Per visą Smolensko miesto apgulties laiką Vilniuje spausdinti trumpi pranešimai apie karo veiksmus.

Karo kuriozai: žingsnis iki „pilietinio karo“ prie Maskvos vartų

Karo klausimą supainiojo tai, jog, Maskvos valstybėje prasidėjus suirutei ir kovai dėl sosto, 1604 m. ATR kariai, kaip samdiniai, įsivėlė į karą. „Teisėtu caru“ pasivadinusiam Dmitrijui II Apsišaukėliui kviečiant ir žadant aukso kalnus už palaikymą, į Maskvos valstybę plūstelėjo karo samdiniai. 1608 metų liepą ypač didelis jų būrys kirto Maskvos valstybės sieną. Jam vadovavo Usviato seniūnas Jonas Petras Sapiega, LDK kanclerio Leono Sapiegos pusbrolis. Nuo pirmosios žygio dienos jis rūpinosi, kad būtų vedamas kampanijos dienoraštis, kuris yra vienas ankstyviausių tokio pobūdžio literatūros paminklų, sukurtų LDK piliečio. 

“

Kai 1609 m. rudenį ATR valdovas su samdinių ir didikų būriais atžygiavo prie Smolensko, keli tūkstančiai ATR piliečių, tarnavę Dmitrijui II Apsišaukėliui, siautėjo Maskvos apylinkėse.

Dienoraštyje aprašomos to meto privataus (kurį vedė ne valstybė) karo organizacijos ypatybės. Samdinių būriai nebuvo plėšikai, nepaklūstantys įsakymams. Jų drausmę prižiūrėjo būrių vadai. Jono Petro Sapiegos dienoraštyje 1608 m. rugpjūčio 2 d. įrašyta: „Sukvietėme visus draugus konfederaciją sudaryti ir artikulus patvirtinti, po kuriais visi pasirašė savo rankomis, ir kartu jų laikytis duodami tinkamą, garbingą riterio žodį: konfederacijos iki mirties laikytis, o taip pat ir artikulams, kuriuos Jo Malonybė (J. P. Sapiega) jiems pateikė, paklusti ir jų nenusižengiant laikytis, ir visa kame Jo Malonybei paklusti…“. Bet jau rugpjūčio 7 d. Sapiega mirtimi teisė karius, kurie plėšė maskvėnų pirklius.
Kai 1609 m. rudenį ATR valdovas su samdinių ir didikų būriais atžygiavo prie Smolensko, keli tūkstančiai ATR piliečių, tarnavę Dmitrijui II Apsišaukėliui, siautėjo Maskvos apylinkėse. Jei Zigmantas Vaza būtų pajudėjęs Maskvos link, šie žmonės būtų galėję tapti ATR valdovo priešais. Sunku pasakyti, kurią pusę būtų palaikęs ATR seimas, juk karalius jo pritarimo karo veiksmams neturėjo…

Prasta organizacija ir kariuomenės kaprizai

Zigmantas Vaza kariuomenę vedė nepakankamai paruoštą: daugumą jos sudarė raiteliai, kurie netiko piliai šturmuoti, o pėstininkų ir artilerijos beveik nebuvo. 

“

„Gerbiame jūsų valdovą, karalių […], bet Lietuvos bijome, jie nesusivaldys, kaip ir tie kiti, kurie Maskvą plėšia.“

Vos kariuomenė priartėjo prie Smolensko didžiulės ir ką tik perstatytos maskvėnų pilies, prasidėjo pirmieji sunkumai. Miestas atsisakė pasiduoti. Gynėjai tvirtino, kad pas juos ne ATR karalius, o Leonas Sapiega su lietuviais ateina. Kai tapo aišku, kad žygyje dalyvauja karalius, smolenskiečiai nuogąstavo: „Gerbiame jūsų valdovą, karalių […], bet Lietuvos bijome, jie nesusivaldys, kaip ir tie kiti, kurie Maskvą plėšia.“ Senos sąskaitos su Lietuva virto stereotipine baime.
1609 m. spalio 4 d. ATR kariuomenė įvykdė pirmąjį miesto šturmą: po vienais miesto vartais sėkmingai susprogdintos minos, kitose vietose puolėjai užsiropštė ant sienų, bet… viskas veltui. Kaip Leonas Sapiega rašė laiškuose, puolimą sugadino vengrų pėstininkai, atsisakę šturmuoti sienas. Puolimo nesėkmė buvo skaudi, nes susproginėjo daug patrankų. Naują šturmą teko atidėti. Prasidėjo ilgas ir varginantis kasinėjimų ir minų karas, kurį kartais paįvairino derybos.
Beveik per dvejus metus trukusią miesto apgultį atsiskleidė ATR karinės organizacijos bėdos. Nors aukščiausiu karo vadu buvo karalius, bet mūšio lauke viską lėmė didikai. Karo vadovybė sudarė sąrašus, kokia tvarka judės karo daliniai.

“

Beveik per dvejus metus trukusią miesto apgultį atsiskleidė ATR karinės organizacijos bėdos.

Karaliaus favoritams buvo suteikiamos priešakinės pozicijos, tikintis gauti grobį, tuo liko nepatenkinti kitų būrių kariai. Dėl šių nesutarimų pagarsėjo 1610 m. rugpjūčio 21 d. šturmas. Gerai suplanuotą puolimą teko dienai atidėti, kai sužinoję rikiuotės tvarką kai kurių dalinių kariai atsisakė lipti nuo žirgų ir kautis pėsčiomis. Aršus karių nepasitenkinimas įsiplieskė Leono Sapiegos samdinių dalinyje. Kariai iš pono pareikalavo papildomo mokesčio už dalyvavimą šturme pėsčiomis. Sapiega, žinodamas, kad garbė už šturmo sėkmę atiteks karaliaus favoritams, atsakė, kad apskritai neliepia savo kariams šturmuoti. Vadovybei šiaip ne taip pavyko samdinius nuraminti, bet vidiniai nesutarimai neišnyko.

Didinga pergalė ir… didžiulės skolos

Smolensko apgulties metu matome ne tik nesėkmingus karo organizacijos atvejus. Būta ir naujovių: naudoti šifruoti (skaičiais parašyti) pranešimai, pritaikyta maskuojanti apranga. Pastaroji gudrybė suvaidino svarbų vaidmenį paskutiniame sėkmingame 1611 m. birželio 13 d. šturme. Kaip pasakojo karaliaus gvardijos vadas Baltramiejus Novodvorskis, apgulties metu Smolensko sienoje jis pastebėjo nedidelį vandens kanalą. Žiemą apsidengęs baltos, o vasarą žalios spalvos audiniu, jis prasmukdavo į kanalą ir nupjaudavo ten grotas. Vėliau į kanalą prikišta parako. Šį susprogdinus, sienoje atsivėrė didelė skylė, pro kurią į miestą įžygiavo ATR kariai. Tačiau grobio kariams gauti beveik nepavyko. Supratę, jog gynyba palaužta, smolenskiečiai turtą paslėpė sobore. Šis stovėjo tarp parako sandėlių. Prasidėjus gaisrui, parakas užsiliepsnojo ir soboras susprogo. Kartu su soboru į orą išlėkė ir Zigmanto Vazos viltys grobiu padengti karo išlaidas.

Eugenijus Saviščevas

Literatūra: E.Saviščevas, Triumfas ir pelenai: Smolensko atkariavimo 1611 m. aplinkybės, Triumfo diena. 1611 birželio 13 d. Smolensko pergalė ir iškilmingas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje 1611 m. liepos 24, Vilnius, 2011.