Kaip aukščiausiame LDK teisme įgriuvo grindys

Vyriausiasis tribunolas – aukščiausia bajorų luomo apeliacinė teismo instancija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Solidi, rimta įstaiga, įsteigta 1581 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro įsaku. Jos rūmai stovėjo pačiame miesto centre, vos už šimto metrų nuo dabartinės katedros varpinės. 

Ir štai vieną gražią pavasario dieną Tribunole nutiko tai, ką šiais laikais neabejotinai paskelbtų visa Lietuvos žiniasklaida.

Kaip įvykį aprašė liudininkas

„Trečiadienį, prieš 1655 m. gegužės 5 d. Viešpaties Dangun Žengimo [šventę], vidurdienį, pusę pirmos, kai besibylinėjančios pusės iš Tribunolo teismo salės buvo išėjusios teismo sprendimui priimti, priemenė prieš tą salę, pilna įvairaus luomo žmonių, su visais įgriuvo. Ta nelaimė neaplenkė ir manęs. Neseniai prieš tai mano tarnas p. Samuelis Rotkievičius, stebėjęs tribunole bylas, pranešė, kad gana greitai pagal sąrašo eilę turės būti nagrinėjama mano byla. Palikęs pietus išskubėjau į pilį; vos tik įėjęs į minėtąją priemenę pamačiau, kad vidury priemenės, netoli pertvaros, stovėjo ir tarp savęs šnekučiavosi daugiagaliai ponai Aleksandrovičius, Ašmenos pateisėjis, Aleksandras Vrbulevskis, Trakų žirgininkas, Mykolas Poniatovskis, Mozyriaus taurininkas; vos tik priėjęs prie jų malonybių pasisveikinau, tą akimirką priemenė su visais mumis įgriuvo.

“

Vidurdienį, pusę pirmos, kai besibylinėjančios pusės iš Tribunolo teismo salės buvo išėjusios teismo sprendimui priimti, priemenė prieš tą salę, pilna įvairaus luomo žmonių, su visais įgriuvo.

Tie, kurie aplink priemenę sėdėjo arba netoli mūro stovėjo, taip pat nukrito, bet ant mūsų, viduryje stovėjusių. Todėl ne tik mus iki pusės parketas, plytos, žemės užpylė, kad ištraukti buvo didelis vargas, bet ir žmonės, kurie ant mūsų gulėjo, kol atsistojome (tai užtruko maždaug ketvirtį valandos), jie mus labai slėgė, kad per plauką neuždusino. Stovėjau ant dugno kaire koja, dešinę kažkaip bjauriai į šoną užsuko, o kadangi labai skaudėjo, pagalvojau: jau sulaužyta bus. Kai mane išlaisvino, taip sunkiai, skausmingai ir bejėgį ištraukti pavyko, tarsi varžtą traukė; bet dėl Dievo malonės ir ypatingos apvaizdos, be didelio skausmo, jokio kito ženklo ar mėlynės nuo sumušimo ir ant kūno neturėjau, už tai Viešpats Dievas tebūnie per amžius pagarbintas.

Po ta priemene belaisviai maskvėnai buvo kalinami, bet, jų laimei, prieš pat griūtį buvo išleisti, kad saulėje prasivėdintų. Kai kurie buvo likę, stovėjo prie mūro ir nieko jiems neatsitiko. Sijos lūžo per vidurį, o jų galai iš mūro neiškrito, todėl tiems, kurie apačioje po priemene buvo, kaip ir viršuje sėdėjusiems ar prie mūro stovėjusiems, nieko neatsitiko. Griūtis, tiesa, nieko mirtinai nesužalojo, bet daug ką pritrenkė ir sukruvino“.

Kada vyrai patirdavo klimaksą Baroko epochoje?

Aprašęs nelaimę Tribunole, M. Vorbekas-Lettowas, bandydamas apmąstyti ką tik įvykusią nelaimę, randa šio įvykio priežastį: „Tų metų vasario 12 dieną prasidėjo mano klimakteriniai metai“. Taip buvo vadinami nelaimes nešantys metai, susieti su skaičiumi 7.

Taigi, M. Vorbekas-Lettowas tęsia: „Mano 63-ieji, kurie visiems žmonėms nelaimingi yra, apie tai įvairūs autoriai rašo. Atrodo, ir man tokie bus tiek dėl dažnai vyraujančios nuotaikos dėl blogos sveikatos, tiek dėl vidinio požiūrio į minėtąjį atsitikimą, ką tai galiausiai turėtų reikšti, tik Dievas žino, teįvyksta jo šventa valia, kuriai maniškė turi būti pavaldi.“

Iškilaus vilniečio užrašai

Visa tai žinome dėl to, kad vienas garsiausių XVII a. vilniečių Motiejus Vorbekas-Lettowas (1593–1663) – medikas ir Vilniaus miesto tarėjas – paliko dienoraštį „Atminties lobynas“. Tai unikalus šaltinis – vienintelis žinomas XVII a. Vilniaus miestiečio autobiografinis tekstas, kuriame pateikiama daug vertingos informacijos apie autoriaus šeimą ir giminę, tarpusavio santykius, mentalitetą ir autoriaus kasdienybę. Net ir ši trumpa ištrauka atskleidžia daugybę to meto realijų: nuo stovėjimo eilėje laukiant teismo procedūrų iki bandymo suvokti pasaulį per skaičius.

Povilas Andrius Stepavičius