Imigrantai iš Šiaurės Europos – olandai Vinholdai

Migracijos motyvus įvairiais šimtmečiais ir skirtingose šalyse lėmė daug priežasčių: religiniai konfliktai, kataklizmai, nesugebėjimas įsitvirtinti savo krašte, geresnio gyvenimo paieškos, „priverstinė“ migracija lydint karūnuotus asmenis. Dar 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute užfiksuotas valdovo leidimas vykti į užsienio šalis mokytis riteriškumo. LDK sienos buvo atviros žmonių ir minčių judėjimui į abi puses. Šaltesnis klimatas nebuvo kliūtis europiečiams atvykti ir pasilikti Lenkijoje ar Lietuvoje, ypač jei čia jie rasdavo įtakingų didikų prieglobstį. Nuo XVI a. nemažai atvykėlių iš Vakarų Europos Lietuvoje rado antrąją Tėvynę. Tarp atvykusių vakariečių dominavo vokiečiai, nuo 1569 m. – lenkai, būta italų. Gausesnes tautinių mažumų grupes sudarė čekai, vengrai ar škotai (ypač XVII a. Kėdainiuose, Slucke).

Radvilų meilė olandams

Prūsijoje, vėliau Didžiojoje Lenkijoje ir kituose regionuose olandai menonitai (daugiausia žemdirbiai) ištisais kaimais apleistose teritorijose pradėjo apsigyventi XVI a. vid., bėgdami nuo katalikų persekiojimų tėvynėje. Nuo XVI a. pab. ir LDK visuomenėje imta vertinti olandų patyrimą karo, prekybos ar žemės ūkio srityse. Štai XVII a. pr. LDK lauko etmonas Kristupas II Radvila, jaunystėje nemažai laiko praleidęs Nyderlanduose, karo meno žinių sėmėsi pas šių reikalų žinovą kunigaikštį Mauricijų Oranietį.

“

Olandai buvo stabili mažuma tarp XVI–XVII a. LDK lokalinėse vietovėse apsigyvenusių svetimšalių.

Lietuvoje didikas siekė pritaikyti olandiškos bastioninės tvirtovės modelį, fortifikacinę sistemą (Radvilos Biržų pilis). Taip pat K. II Radvila buvo pasirengęs savo lietuviškose valdose apgyvendinti olandus, suteikti jiems žemių ir kai kurių laisvių. Ne veltui grįždamas iš Nyderlandų didikas atsivežė geresnių veislių olandiškų galvijų. Olandai buvo stabili mažuma tarp XVI–XVII a. LDK lokalinėse vietovėse apsigyvenusių svetimšalių. Nedaug šios tautybės atstovų nusėdo ir Lietuvos miestuose. Nežinome olandų kilmės asmenų, patekusių, pvz., į Vilniaus miesto valdantįjį elitą, o tarp naujų 1661–1795 m. įsirašiusių Vilniaus miestiečių olandų kilmės asmenų buvo vos 4–5. Vienas toks imigrantas iš Nyderlandų –  XVI a. pab. į Vilnių atvykęs ir LDK likęs olandų pirklys Kornelijus Vinholdas.   
Nėra žinoma, iš kurios Nyderlandų provincijos kilo K. Vinholdas. Jis buvo evangelikas reformatas, tikėtina, jog atvyko iš šiaurinės provincijos, būsimosios Olandijos teritorijos. Nemaža tikimybė, jog jo kelias į Lietuvą ėjo per Gdanską, palaikiusį prekinius ir kultūrinius ryšius su Olandija. Kornelijus Vinholdas LDK sostinėje jau buvo prieš 1598 metus. Tų metų birželio 15 d. jis kartu su žmona Jakumina iš Dekampų giminės už 2 000 kapų grašių iš Kauno pavieto bajoro Samuelio Finko (karaliaus gydytojo Ruperto Finko sūnaus) išsinuomojo mūrnamį prestižinėje Pilies gatvėje. Dar po kelių mėnesių sutuoktiniai Vinholdai šį namą už 6 000 auks. ir nusipirko. Nors įsigijo nekilnojamo turto mieste, K. Vinholdas netapo tikru miestiečiu, miesto pilietybės nei jis, nei jo palikuonys nepriėmė. Dėl šios priežasties, net ir turėdami potencialias galimybes, nė vienas Vinholdas nepateko į miesto valdantįjį elitą.

Trumpa Vinholdų dinastija

Vilniuje K. Vinholdas prekiavo įvairiais gaminiais, audiniais, atsivežtais iš Europos. Lietuvoje jis užmezgė verslo ryšius su bendratikiais evangelikais reformatais. Pirklys pateko į įtakingų Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų klientelą (globą). Radvilos vertino vakariečius, ypač vokiečius ir olandus. Rimti pirklio pirkėjai buvo LDK pataurininkis Jonušas Radvila ir jo brolis K. II Radvila. Šis didikas apie 1617 m. K. Vinholdui įkeitė savo Bielicos valdą – miestelį su bažnyčia ir špitole bei aplinkinius kaimus. Bielicoje olandas pirklys praleido didžiąją likusio savo gyvenimo dalį. 

“

K. Vinholdo pradėtą verslą Lietuvoje tęsė jo sūnus Kornelijus II Vinholdas (1600–1638), perėmęs iš tėvo ir Bielicos valdą.

Laiškuose K. Vinholdas Radvilą informuodavo apie padėtį valdoje, vykdomus darbus, pvz., valdos inventoriaus sudarymą, valstiečių surašymą, rūpinosi bažnyčios remontu ir kitais dalykais. Bielicoje K. Vinholdas ir mirė 1626 m. gruodžio 14 dieną. Jam prašant, palaidotas Bielicos evangelikų reformatų bažnyčioje. Pirklio žmona mirė ir palaidota 1633 m. Vilniuje.
K. Vinholdo pradėtą verslą Lietuvoje tęsė jo sūnus Kornelijus II Vinholdas (1600–1638), perėmęs iš tėvo ir Bielicos valdą. Pradinius mokslus jis įgijo Vilniuje. Kurį laiką jaunuolis studijavo Marburge, 1620–1621 m. keliavo po Vakarų Europą: išliko jo rašyti laiškai iš Amsterdamo ir Paryžiaus. Vilniaus miesto elito sūnūs XVII a. I p. dažnai būdavo siunčiami į edukacines ir prekines keliones po užsienį. Grįžęs į Vilnių, Kornelijus II Vinholdas 1622 m. vedė liuterono, Vilniaus burmistro Jokūbo Gibelio dukrą Kotryną († po 1643 12 31). Su ja sulaukė 5 vaikų, iš kurių tėvus pergyveno tik sūnus Jokūbas. Deja, trečios kartos Vinholdų giminės atstovas mirė jaunas, berods, sulaukęs 18 m. (prieš 1647 m.) ir nevedęs. Taip baigėsi XVI a. II p. į Lietuvą atvykusio olando K. Vinholdo pradėta giminės vyriška linija. Valdovas be paveldėtojų likusį svetimšalių turtą, atmetęs netiesioginių paveldėtojų (Gibelių ir kt. giminių) pretenzijas, 1647 m. atidavė Lenkijos pakamariui Samueliui Rylskiui (pakamaris – žemės ribų bylas sprendžiantis teisėjas). Nepadėjo ir moralinis argumentas, kad Vinholdai, skirtingai nei kiti svetimšaliai, sukaupto turto neišvežė į užsienį. Netrukus visą Vinholdų turtą S. Rylskis pardavė dviem paskutinio Vinholdo giminaičiams, o namą Pilies g. – LDK dvaro maršalkos Antonio Jono Tiškevičiaus žmonai Kristinai Šveikovskai.

Progresyvūs miestiečiai

Imigrantai iš Olandijos Vinholdai nebuvo paprasti pirkliai. Jie išsiskyrė ne tik turtu, išsilavinimu, bet ir intelektualiniais ryšiais su humanistais. Jų socialines ir kultūrines aspiracijas liudija faktas, jog svarbiausius vilniečių Vinholdų gyvenimo įvykius lydėjo proginės literatūros kūriniai. Kornelijaus II Vinholdo ir Kotrynos Gibel vestuvių proga 1622 m. publikuotas lotyniškai lenkiškas kūrinys „Arae votivae in nuptiarum…“. 1635 metais Liubčioje paskelbtas evangelikų reformatų pamokslininko Balcerio Labenckio pamokslų rinkinys „Memoria Winholdiana w trojgu kazań…“, kuriame yra 1626, 1633 ir 1635 m. pamokslai, pasakyti mirus Kornelijui I Vinholdui ir jo žmonai Jakuminai bei vaikaičiui Kornelijui III Vinholdui. 1638 metais paskelbtas pamokslas „Meditacia rodzicielskie…“, pasakytas 1637 m. mirus Kornelijaus II Vinholdo sūnui Jonui. 1638 metais Liubčioje paskelbtas B. Labenckio laidotuvių pamokslas „Nadzieja sprawiedliwych…“, pasakytas mirus Kornelijui II Vinholdui. Tokie pamokslai buvo spausdinami tik mirus žymiems ir įtakingiems miestiečiams. Vinholdai buvo vieninteliai miestiečiai, Vilniaus evangelikų reformatų kapinėse pasistatę šeiminę koplyčią. 

Tikėtina, šio Vinholdo namuose Pilies g. vyko intelektualiniai namų šeimininko, jo bičiulių – S. Risinskio ar kito Radvilų poeto Danielio Naborovskio pašnekesiai. 1598 metais pirktas dviejų aukštų namas Vinholdo dėka išsiskyrė iš kitų vilniečių namų. Jame 1605 m. iš pilies buvo įvestas vandentiekis, namas įrengtas prabangiai: buvo biblioteka, atskira virtuvė, krosnis namui apšildyti, pastatas tarnams, parduotuvė, kamaros, vyno rūsiai, sandėlis su keltuvu. Vinholdai nebuvo atitrūkę nuo politinių peripetijų, domėjosi seimais, sekė karus, Olandijos padėtį. Naujoje Tėvynėje jie nuveikė nemažai reikšmingų darbų ūkiniame ir religiniame XVI a. pab. – XVII a. I p. Vilniaus ir LDK gyvenime. Didesniems jų pasiekimams sutrukdė ankstyvos mirtys.

Aivas Ragauskas

A. Ragauskas, Vilniečiai Winholdai – Biržų Radvilų klientai? (XVI a. pab. – XVII a. pr.). Kelios mintys apie didikų ir miestiečių ryšius, Mūsų praeitis, 2001, Nr. 7, p. 5–21.