Gediminas – ne iš kelmo spirtas gudruolis

Egipto piramidžių pavėsyje nuo III a. ėmė kurtis asketai. Šimtai žmonių pasitraukdavo į dykumas ir atsidėdavo Dievo paieškoms. Taip prasidėjo krikščionių vienuolių sąjūdis, netrukus išplitęs po įvairius senojo pasaulio – Afrikos, Azijos ir Europos – kraštus. Krikščionijoje asketizmu bene labiausiai išgarsėjo Šv. Antanas Didysis. 

Kartą graikų filosofai sumanė pramogą – aplankyti mokslų nekrimtusį Antaną ir nustelbti jį išmintimi. Bet raštinguosius filosofus Antanas priveikė, sakytum, paprastais samprotavimais. Kas pirmesnis – protas ar raštas? Filosofai, aišku, atsakė, kad protas. Tada Antanas pareiškė: jei taip, vadinasi, sveiko proto žmogus gali apsieiti be rašto.

Neraštingo Lietuvos valdovo laiškai

Panašias dūmas dūmodami vėlyvą 1324 m. rudenį į Rygą grįžo popiežiaus legatų pasiuntiniai, Vilniuje gavę pamoką iš Lietuvos valdovo Gedimino – žmogaus, nemokėjusio nei skaityti, nei rašyti.

“

Gedimino laiškai 1322–1323 m. sukėlė susidomėjimo bangą Europoje. Daug kas tikėjosi, kad pagonių valdovas pagaliau pasikrikštys ir savo tautą atves į krikščioniškų Europos tautų šeimą.

Garsieji Gedimino laiškai 1322–1323 m. sukėlė susidomėjimo bangą Europoje. Daug kas tikėjosi, kad pagonių valdovas pagaliau pasikrikštys ir savo tautą atves į krikščioniškų Europos tautų šeimą. 

Gedimino pažadai išties buvo viliojantys: „Atveriame mūsų žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: riteriams, ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio ir muito laisvai, be jokių kliūčių. Paprasta liaudis tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise, jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus vėliau išrasta geresnė.“

Jo pažadai buvo efektingi: „Mūsų žodis tvirtas kaip plienas“, „pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime.“

Esminė žinia – ketinimas krikštytis

Atvykėliams Gediminas, be kita ko, žadėjo laisvę išpažinti krikščionių tikėjimą. Minėjo jau pastatytas bažnyčias pirkliams Vilniuje ir Naugarduke. Pranešė, kad jas aptarnauja „mažesnieji broliai“ (pranciškonai), kuriems suteikta „visiška laisvė krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitus šventus patarnavimus“. Raktas į šį naują nuostabų pasaulį paslėptas „lietuvių ir daugelio rusėnų karaliaus“ širdyje. „Ką turiu širdyje, žino tik Dievas ir aš“, – rašė Gediminas. 

“

Adresatams jis ne kartą leido suprasti, jog yra pasiryžęs priimti krikštą.

Adresatams jis ne kartą leido suprasti, jog yra pasiryžęs priimti krikštą. 

Laiške visiems krikščionims pareiškė: „Išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame.“ 

Kitame laiške, adresuotame dominikonams, pranešė: „Nusiuntėme pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu, ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią.“ 

“

Ne kartą Gediminas pažymėjo nekantriai laukiąs, kad krikšto planas būtų kuo greičiau įgyvendintas.

Pranciškonams Gediminas save vaizdavo it avelę, ganomą popiežiaus: „Norime, kad jūs žinotumėte, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam viešpačiui Jonui […], idant nukreiptų mus su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą.“ 

Vokietijos miestų gyventojams Gediminas pasakė trumpai ir aiškiai: „Ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo Bažnyčios.“ 

Ne kartą Gediminas pažymėjo nekantriai laukiąs, kad krikšto planas būtų kuo greičiau įgyvendintas. 

Popiežiaus pasiuntiniai Vilniuje

Nors ne iš karto, popiežius Jonas patikėjo ketinimų rimtumu. Jis paskyrė savo legatais Pietų Prancūzijos miesto Aleto vyskupą benediktiną Baltramiejų ir Anesi vyskupijos Šv. Teofredo vienuolyno abatą Bernardą – „vyrus, ypač apdovanotus rašto išmanymu, pagirtino gyvenimo ir bendravimo, turinčius dievišką Evangelijos aiškinimo dovaną“. 

Jie nebuvo naivuoliai, todėl 1324 m. rudenį atvykę į Rygą patys išsiuntė savo atstovus į Vilnių, kad tie įvertintų padėtį. Vilniuje vienas dominikonas, brolis Mikalojus, jiems pasakė, kad „karaliaus sumanymas yra pasikeitęs taip, jog visai nenori priimti Kristaus tikėjimo“.

“

Gediminas atšovė apie savo krikštą neliepęs nieko rašyti ir visą kaltę dėl nesusipratimo suvertė laišką rašiusiam pranciškonui Bertoldui. Ir pridūrė: „Jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.

Audiencijoje pas valdovą pasiuntiniai kalbą pradėjo ne nuo svarbiausio dalyko, bet Gediminas netrukus juos pertraukė ir paklausė, ar jie tikrai žino, kas parašyta jo laiškuose. Pasiuntiniai atsakė: „Ketinimas buvo toksai, jog jis nori priimti Kristaus tikėjimą ir krikštytis.“ Gediminas atšovė apie savo krikštą neliepęs nieko rašyti ir visą kaltę dėl nesusipratimo suvertė laišką rašiusiam pranciškonui Bertoldui. Ir pridūrė: „Jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ 

Po šoko terapijos pereita prie ramesnės diskusijos. Imtasi nagrinėti, ką ir kaip išdėstė valdovo raštininkai pranciškonai. 

Teisindamasis brolis Bertoldas teigė, jog rašė tik „tai, kas ėjo iš karaliaus lūpų: kad nori būti paklusnumo sūnus ir atsiduoti Šventosios Motinos Bažnyčios globai, ir priimti krikščionis ir Kristaus tikėjimą“. Reaguodamas į tai Gedimino atstovas spaudė: „Taigi prisipažįsti, kad neliepė tau rašyti apie krikštą?“ Visi ten buvę krikščionys bandė užginčyti, esą būti „paklusnumo sūnumi ir atsiduoti Šventosios Motinos Bažnyčios globai nėra kas nors kita, tik krikštas“. Bet lietuviams tokie išvedžiojimai įspūdžio nepadarė. 

Galiausiai ir Gediminas nepraleido progos sublizgėti, leisdamas aukštąsias studijas baigusiems asmenims patirti, kaip jis supranta popiežiaus tėvystę ir savo sūnystę. Jam nesą jokių kliūčių pripažinti popiežių savo tėvu, nes jis gerbiąs jį kaip tėvą, „kadangi yra vyresnis už mane, ir visus kitus, vyresnius už mane, laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai savo tėvu laikau, kadangi jis yra vyresnis už mane, o kurie yra man panašaus amžiaus, laikysiu broliais, o jaunesnius už mane – sūnumis“.

Darius Baronas