Florencijos bažnytinės unijos idėja Lietuvoje: 1476 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių laiškas popiežiui Sikstui IV
Bažnytinė unija, apjungusi graikų ir lotynų apeigų Bažnyčias, buvo sudaryta 1439 m. liepos 6 d. Florencijos bažnytiniame susirinkime. Tai įvyko po ilgų ir audringų diskusijų tarp Rytų ir Vakarų krikščionių bažnyčių atstovų. Abi šalys sutarė, kad Romos popiežius yra visos Krikščionių bažnyčios vadovas, jam paklūsta kiti keturi Bažnyčios patriarchai (Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės).
“
XV a. LDK būta net 6 bandymų įgyvendinti bažnytinę uniją (1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501 m.).
Buvo išspręstas teologinis nesutarimas dėl Šv. Dvasios kilmės: patvirtinta Katalikų bažnyčios formuluotė, kad Šv. Dvasia kyla iš Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus (Rytų bažnyčios mokė, kad Šv. Dvasia kyla iš Dievo Tėvo per Sūnų). Bažnytinės apeigos ir sakramentai, kurių ritualinės atlikimo formos skyrėsi, abiejų Bažnyčių buvo pripažinti teisėtais ir teisingais. Unijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti: greitai jos atsisakė Konstantinopolio patriarchas, atsimetė ir kiti Rytų bažnyčių patriarchai. Tačiau tik popieriuje likusi vizija gaji išliko konfesiškai dualistinėje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. XV a. LDK būta net 6 bandymų įgyvendinti bažnytinę uniją (1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501 m.). Bažnytinės unijos įgyvendinimas Lietuvos valdovams būtų leidęs paversti valstybę konfesiškai homogeniška – katalikiška. Stačiatikių diduomenei unijos įgyvendinimas būtų leidęs tapti visateisiais katalikiškos bendruomenės nariais, o dvasininkijai – dominuojančios Katalikų bažnyčios hierarchijos atstovais, išsaugant apeigas ir tradicijas bei išvengiant slegiančio antraeilių krikščionių statuso.
Visi bažnytinės unijos bandymai dėl tarptautinių ar vidinių priežasčių Lietuvoje baigėsi nesėkme. Tačiau jie lėmė struktūrinius ir orientacinius pokyčius LDK Stačiatikių bažnyčioje bei bendruomenėje. 1476 metais LDK stačiatikių hierarchijos atstovai ir didikai parašė laišką popiežiui Sikstui IV. Istorikai iki šiol ginčijasi dėl jo autentiškumo: ar jis parašytas XV a., ar tai XVII a. pr. falsifikatas. Svarbus ne laiško autentiškumo klausimas, o jame išryškintos tarpkonfesinių santykių problemos, kurios išliko aktualios visą XVI a., o jo pabaigoje (1596) paskatino įgyvendinti bažnytinę uniją.
Karalių ir imperatorių valdovas
1476 m. stačiatikių dvasininkai Kijevo ir visos Rusios metropolitu išrinko Smolensko vyskupą Misailą Pestruckį. Jie drauge popiežiui Sikstui IV parašė laišką, kuriame deklaravo pritarimą Florencijos bažnytinio susirinkimo nutarimams ir prašė suteikti įšventinimus naujai išrinktam metropolitui. Su Romos kurija bažnytinės unijos klausimais stačiatikių hierarchija bendradarbiavo ilgai, todėl ji suprato, kad popiežius yra viena įtakingiausių universalių politinių jėgų Europoje. Popiežius suteikia patepimą imperatoriams ir karaliams.
“
Realaus Stačiatikių bažnyčios vadovo – Konstantinopolio patriarcho – dvasinis autoritetas menko popiežiaus galios akivaizdoje.
Jis yra aukščiausias įstatymų leidėjas, taikos krikščioniškame pasaulyje gynėjas ir saugotojas. Taip pat jis gali ekskomunikuoti, t. y. pašalinti iš krikščionių bendruomenės imperatorius bei karalius. Dievo jam suteikta dvasinė valdžia yra aukštesnė už valdovų politinę valdžią: „Tave pats Viešpats Dievas išaukštino labiau už visus pasaulio žmones (…). Tu juk valdai visą krikščionių pasaulį (…), tau suteikta Dievo dangiškoji dovana – švenčiausiosios palaimos galia žemėje, kurios dėka tau lemta nugalėti visas pasaulio negandas.“ Popiežiaus valdžios suvokimas atskleidžia, kad LDK stačiatikiai laikė save neatsiejama katalikiškos Europos dalimi. Ne Konstantinopolio patriarchas, o Romos popiežius 1458 m. Kijevo metropolijos teritoriją, kuri driekėsi per Lietuvos ir Maskvos valstybių teritorijas, padalino pagal valstybinę priklausomybę ir taip įgyvendino XV a. pr. Vytauto siekį. Būtent tais metais Lietuvos stačiatikiai pripažino popiežiaus įšventintą metropolitu Misailo Pestruckio pirmtaką unitą Grigalių Bulgarą ir jam nesipriešino. Taigi realaus Stačiatikių bažnyčios vadovo – Konstantinopolio patriarcho – dvasinis autoritetas menko popiežiaus galios akivaizdoje.
Ginčas dėl ritualo formos
Vargu, ar reziduodamas turkų užimtame Konstantinopolyje, jis būtų išsprendęs gilėjančios takoskyros Lietuvoje tarp katalikų ir stačiatikių problemą. O būtent XV a. II p. pradėjo reikštis nepakantumas stačiatikių atžvilgiu. Jį lėmė kartų kaita. Diduomenės atstovų, Vytauto bendražygių anūkai užaugo veikiami katalikiškos dvasios. Katalikybė tapo neatsiejama jų pasaulėžiūros dalimi. Diduomenės kalboje atsirado neigiama sąvoka schizmatikas (graikiškai – atskalūnas) stačiatikiams apibūdinti.
“
Diduomenės kalboje atsirado neigiama sąvoka schizmatikas (graikiškai – atskalūnas) stačiatikiams apibūdinti.
Štai Polocko vaivados Stanislovo Hlebavičiaus žemės valdų suteikimo Katalikų bažnyčiai Polocke rašte stačiatikių cerkvė apibūdinama kaip „rusėnų schizmatikų sinagoga“, t. y. net ne krikščioniška. Kai rusėnas didikas Aleksandras Soltanas, Romoje popiežiaus akivaizdoje išpažinęs Florencijos bažnytinio susirinkimo nutarimus, Vilniaus katedroje mišių metu norėjo priimti Švč. Sakramentą, kunigo buvo viešai įžeistas, jog yra netikras krikščionis: „Šuo nepersikrikštijęs drįsta artintis prie Dievo stalo.“ Nors Florencijos bažnytiniame susirinkime buvo pripažintas abiejų Bažnyčių apeigų ir krikšto formulių teisingumas, tačiau šie faktai atskleidžia, jog Lietuvoje buvo netoleruojamas apeigų skirtumas, jų kitoniškumas buvo traktuojamas kaip nepriklausymas krikščionių bendruomenei. Ši situacija atskleidžiama minėtame stačiatikių laiške: „Mūsų kraštuose kai kuriuos jėga mėgina atimti iš mūsų Bažnyčios ir antrą kartą krikštija, sakydami, kad taip liepė daryti švenčiausiasis tėvas.“ Perkrikštijimo faktas atskleidžia, kokia svarbi viduramžių žmogui buvo ritualo forma.
“
Konflikto esmė slypėjo ne teologinėje interpretacijoje, bet ritualo formoje.
Krikštas buvo socializacijos aktas, kurio dėka žmogus buvo priimamas į krikščionių bendruomenę. Visuomenei svarbūs buvo veikiau ne teologiniai krikšto, kaip akto, išaiškinimai, o ritualiniai jo aspektai – kaip jis atliekamas. Tik teisingai atliktas ritualas reiškė jo teisėtumą. Kitaip atliktas ritualas buvo laikomas neteisėtu ir netikru. Konflikto esmė slypėjo ne teologinėje interpretacijoje, bet ritualo formoje. Ritualo formos svarbą pasauliečiams atskleidžia XVI a. pr. Šv. Romos imperijos pasiuntinio Sigizmundo Herberšteino (1486–1566) parašytas veikalas „Apie Moskoviją“, kuriame autorius stačiatikių krikšto apeigoms skiria atskirą skyrių. Nuostabą autoriui kelia tai, kad krikštijamas asmuo tris kartus panardinamas į vandenį, o Katalikų bažnyčioje krikštijamas asmuo vandeniu tik apšlakstomas. Požiūris, kad kitokia ritualo forma yra neteisinga, piršo mintį, kad ir pati Stačiatikių bažnyčia yra nekrikščioniška, eretiška.
Kai krikščioniško pasaulio „galva“ susipyko su „šonkauliais“
Įdomybė
XV a. LDK būta net 6 bandymų įgyvendinti bažnytinę uniją (1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501 m.), tačiau visi jie baigėsi nesėkme ir neišsprendė katalikų bei stačiatikių ginčų. Štai Polocko vaivados Stanislovo Hlebavičiaus žemės valdų suteikimo Katalikų bažnyčiai Polocke rašte stačiatikių cerkvė apibūdinama kaip „rusėnų schizmatikų sinagoga“, t. y. net ne krikščioniška.
Katalikiškos bendruomenės neigiamą požiūrį į stačiatikius hiperbolizuotomis formomis aprašo laiško autoriai: „Girdėjome, kad kai kas Jūsų Šventenybei šmeižia mus, jog būdami stačiatikiais esame netikri krikščionys ir visaip kitaip koneveikia. (…) Mūsų kraštuose daugelis tų, kurie save vadina ganytojais ir priklauso Vakarų bažnyčiai, įniršę mėgina ganyti kaimenę, tačiau jie ją taip tik pražudo. Atsisakiusius paklusti atiduoda teismui, įkalina ir kankina, o kitus prievarta mėgina patraukti į tikėjimą, taip pavydžiu pykčiu pražudydami pastarąjį. Vienus neprotingi ganytojai baugina rėkimu ir neteisingai išvydami iš bendruomenės ar atskirdami nuo jos.
“
Laiško autoriai panaudoja viduramžiais populiarią kūno metaforą, įvardindami save krikščionybės „šonkauliais“.
Kitiems lazda trenkia į galvą ir užmuša. Ketvirtiems, pagauti įsiūčio, spyriais į nugarą sulaužo stuburą ar šonkaulius.“ Tai vertė stačiatikius ieškoti savo vietos katalikiškame pasaulyje. Jie save identifikavo kaip krikščionybės atramą šiaurėje, kurios dėka tolimiausiame krikščioniško pasaulio pasienyje saugomos krikščioniškos vertybės. Laiško autoriai panaudoja viduramžiais populiarią kūno metaforą, įvardindami save krikščionybės „šonkauliais“: „Dievobaimingai gyvename derlinguose ir gražiuose šiaurės kraštuose, o juk šie kraštai yra šiaurės šonkauliai.“ Ir jie suteikti stačiatikiams tam, kad „nevidonas velnias, tamsos kunigaikštis, žemiškasis blogis, negalėtų sosto savo pasistatyti mūsų šiaurės kraštuose ir prilygti Aukščiausiajam, dėl šios priežasties Viešpats Dievas mums šį kraštą ir dovanojo“.
Kūno metonimija stengiamasi įrodyti, kad Dievo sukurtas krikščioniškas pasaulis yra įvairus, šioje įvairovėje slypi vienybė: „Kristaus kūnas yra vieningas, nors turi daug skirtingų kūno dalių, tačiau jos sudaro vieningą kūną, taip ir mes esame viename kūne. (…) Juk koja tai ne ranka, bet priklauso vienam kūnui, o ausis juk nėra akis, bet priklauso tam pačiam kūnui. (…) Viešpats Dievas sukūrė vieningą kūną, kurį sudaro daug kūno dalių. Kūno dalių daug, tačiau jos nekonfliktuoja tarp savęs.“
Bažnytinė unija galėjo tapti priebėga, leidusia sugriauti konfesinius barjerus. Tačiau visuomenei vieningumas reiškė unifikaciją, o ne įvairovę, ir tai buvo didžiausia kliūtis įgyvendinant uniją. Popiežiai mąstė apie universalią, o ne lokalią, tik LDK, uniją. Todėl laiškas nesulaukė atsako.
Remigijus Černius
