„Bastūnas“ dvasininkas iš Vilniaus – Jonas Kazimieras Vaišnoravičius

Apie LDK visuomenės socialinį ir geografinį mobilumą žinoma mažai. Teologijos daktaras, karaliaus sekretorius, kanauninkas Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (apie 1620–1677 po 02 23/pr. 03 14) gali būti išskirtiniu pavyzdžiu. Jis praturtina ir „bastūno“ paveikslą – juk didikai keliavo ne vieni, juos lydėjo gausios palydos, kurių nariai irgi šį tą pamatydavo, patirdavo. J. K. Vaišnoravičius 1667–1669 m. rašė kunigaikščio Aleksandro Jonušo Ostrogiškio Zaslavskio (1650–1673), kurio auklėtoju buvo, kelionės po Europą dienoraštį (Kazimieras Jonas Vaišnoravičius, Kelionė po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu.1667–1669 metų dienoraštis, iš lenkų k. vertė Birutė Mikalonienė ir Eglė Patiejūnienė, iš lotynų k. vertė E. Patiejūnienė, Vilnius, 2009). Dienoraštis liudija, kad negalima suprasti teksto be konteksto. Kai kurias dienoraščio turinio ypatybes galima suvokti tik atsižvelgus į ankstyvąją miestietišką J. K. Vaišnoravičiaus aplinką. Lietuvių istoriografijoje ji aiškiai užfiksuota, todėl apsiribojus, pvz., J. K. Vaišnoravičiaus kilmės iš Ašmenos pavieto bajorų spėjimu pagal Kasparo Niesieckio herbyną, ne viską, kas dienoraštyje parašyta, galima tinkamai interpretuoti.

Istorija prasideda Vilniuje…

J. K. Vaišnoravičium domisi raštijos, bažnyčios, valdininkijos ir kitų sričių istorijos tyrėjai. Jis buvo VU auklėtinis, karaliaus sekretorius, dvasininkas. Tapo Vilniaus vyskupijos kancleriu, vėliau – kapitulos kanauninku. Karjeros viršūnė – LDK didžiosios kanceliarijos regento pareigybė. Valdė Naujadvario, Donbrovos, Lahoisko valdas, buvo jų klebonas. Naudojosi Eismontų klebono, Piltinės scholastiko ir kt. titulais. Jis paskelbė daug proginės literatūros kūrinių ir retorikos vadovėlį, Vilniaus universitetui paliko didelę biblioteką, skyrė lėšų Krikščioniškos politikos katedrai įsteigti. Visa tai yra teisinga, tačiau…

“

Net būdama našle M. Filonovičovna didžiavosi esanti burmistrienė, mokė vieną miestietį, jog reikia žinoti, kas ji tokia esanti…

Dienoraščio autoriaus tėvas Jonas Vaišnoravičius († pr. 1657 03 17) buvo ne Ašmenos pavieto bajoras, o Vilniaus pirklys, tapęs miesto tarybos nariu – iš pradžių suolininku (minimas 1626–1629 m.), tarėju (metines pareigas ėjo 1631 m.), burmistru (metines pareigas ėjo 1642, 1648, 1654 m.). J. K. Vaišnoravičiaus tėvas turėjo būti išsimokslinęs, nes 1647 m. į Vilnių atvykus valdovui, magistrato vardu sveikino karališkąją porą. Buvo turtingas priklys, vertėsi bankininkyste. Vilniuje turėjo kelis mūrnamius, sklypus. Erdvus dviaukštis mūrnamis stovėjo Žydų ir Vokiečių g. kampe. Šio namo pajamas 1662 m. rugsėjį J. K. Vaišnoravičius skyrė Krikščioniškos politikos katedrai Vilniaus universitete įkurti (1 profesoriaus etatui).
J. K. Vaišnoravičiaus pamotė Marina Filonovičovna irgi nebuvo „pilka pelytė“. 1635 metais būta skundų, kad ji ragino smurtininkus plėšti turtingus žydus. Jos vyras, berods, kaip ir daug kitų miestiečių, buvo nusiteikęs „antižydiškai“. Net būdama našle M. Filonovičovna didžiavosi esanti burmistrienė, mokė vieną miestietį, jog reikia žinoti, kas ji tokia esanti…

Kilmės detektyvas

Vienur J. K. Vaišnoravičius teigė kilęs iš Žemaitijos bajorų (Equitus Samogitianus), kitur – iš Ašmenos pavieto. Heraldikas K. Niesieckis jį priskyrė prie bajorų Voišnarų (Woysznar), žinomų Žemaitijoje ir Ašmenos paviete, kurių protėviai Horodlėje 1413 m. gavo „Kot Morski“ herbą. Vėlesni autoriai neretai XVIII a. heraldiko spėjimą priėmė už gryną pinigą. Tačiau Vilniaus kapitula, kurios nariu J. K. Vaišnoravičius norėjo tapti, 1676 m. spalio 14 d. jam pateikus prašymą bajorystės dokumentuose rado kliaučių ir pareikalavo, kad jo bajorystę patvirtintų Ašmenos pavieto, iš kurio jis save kildino, seimelis. Tačiau spalio 27 d. vyskupas nominatas Mikalojus Steponas Pacas jį įvesdino į kanauninkus, todėl Vilniaus kapitula lapkričio 19 d. buvo priversta pritarti J. K. Vaišnoravičiaus kandidatūrai.

“

Vilniaus kapitulos reikalavimai buvo griežti: pretendentas turėjo įrodyti bajorišką kilmę pagal tėvo ir motinos liniją bei iškilmingai prisiekti.

Situacija buvo komplikuota. Pagal 1568 m. nobilitacinę privilegiją Vilniaus miesto valdžios elito narių sūnūs gavo teisę eiti bet kokias bažnytines pareigybes, tačiau 1633 m. karūnacinio seimo LDK konstitucija Lenkijos pavyzdžiu uždraudė ne bajorams užimti kanauninkų ir kitas prelatūras. Kandidatai turėjo pateikti bajorystės įrodymus, tik 5 konkrečios kapitulos nariai galėjo būti ne bajorais, o daktarais: 2 – teologijos, 2 – teisės ir 1 – medicinos. Vilniaus kapitulos reikalavimai buvo griežti: pretendentas turėjo įrodyti bajorišką kilmę pagal tėvo ir motinos liniją bei iškilmingai prisiekti. Nobilitacine privilegija J. K. Vaišnoravičius remtis negalėjo, tokio argumento niekas tuomet nebūtų pripažinęs. Jis turėjo bent iš dalies įrodyti tikrą ar tariamą bajorišką kilmę. Kitu (gal svarbesniu) argumentu buvo galingųjų Pacų užtarimas.

Ankstyvą miestietišką J. K. Vaišnoravičiaus aplinką liudija tai, jog 1643 ar 1644 m. jis paskelbė lenkišką panegiriką „Góra, na której trzy namioty…“ Vilniaus vaito Tomo Bildziukevičiaus vardinių proga. Gali būti, jog ir jo retorikos vadovėlyje esama Vilniaus magistrato pareigūnų oratorystės fragmentų. Jo tėvas sakė panašias kalbas. Dar 1645 m. J. K. Vaišnoravičius pasirašinėjo kaip „Vilniaus burmistraitis“. Gyveno Vilniuje, mūrnamyje Vokiečių g. (1662 m. rugsėjį 3 metams jį užstatė už 4 000 auks.; jame dar gyveno nuomininkai), ir Donbrovos valdoje, kurioje surašė testamentą. Berods, joje ir mirė.

Kunigaikštuko auklėtojo nuotykiai

Grįžkime prie 1667–1669 m. kelionės dienoraščio, kurio informaciją papildo išlikę J. K. Vaišnoravičiaus laiškai (jų apie 30) globotinio patėviui ir motinai. Pirmasis dienoraščio įrašas sukurtas 1667 m. balandžio 1 d., kuomet išvykta iš Gdansko. O dienoraštį baigia 1669 m. liepos 25 d. įrašas, sukurtas Fraskačio miestelyje prie Romos, Italijoje. Kadangi šį kartą (pirmoji jo kelionė į Italiją įvyko 1647–1648 m.) į užsienį vyko kaip kunigaikščio auklėtojas, jam teko daug rūpesčių, reikėjo tvarkyti  finansus, informuoti tėvus. Kelionė K. Vaišnoravičiui nekainavo. Savo lėšas, kurių turėjo pakankamai, jis skyrė knygoms pirkti, rankraščiams leisti.

“

Pirmasis dienoraščio įrašas sukurtas 1667 m. balandžio 1 d., kuomet išvykta iš Gdansko. O dienoraštį baigia 1669 m. liepos 25 d. įrašas, sukurtas Fraskačio miestelyje prie Romos, Italijoje.

Išleido knygas Antverpene, Paryžiuje, įsigijo įvairių daiktų, dovanų. Beje, Italijoje keliautojams pinigų pradėjo trūkti.
J. K. Vaišnoravičiaus dienoraštyje atsispindi jo požiūris į svečius kraštus, aplankytus objektus, žmones ir jų papročius. Senosios literatūros tyrėja Eglė Patiejūnienė teisingai nurodė, jog „tikrai galima įžvelgti jį turėjus ir šiokį tokį polinkį į merkantilizmą. Kaina jam visuomet svarbu.“ Žinant, jog jis užaugo Vilniaus pirklio šeimoje, stebėtis tokiu kunigo požiūriu netenka. Arba kita tyrėjos įžvalga: „Malonaus pasivaikščiojimo po Paryžių metu autorius visiškai ramiai apžiūrinėja priešais rotušę išstatytus kankinimo ratus su „įpintais“ nuteistaisiais; jų kančios jo visiškai nejaudina…“.  O kitaip būti negalėjo, nes J. K. Vaišnoravičius tokius vaizdus Vilniaus rotušės aikštėje matė vos ne kasdien. Pastebėtas ir priešiškas jo požiūris į žydus: „Net ne epochos, o veikiau konkretaus istorinio laikotarpio specifika derėtų aiškinti neslepiamai priešišką Vaišnoravičiaus požiūrį į žydus“. Bet ir jo tėvai nelabai mėgo žydus. Tai galėjo būti perduota ir būsimam keliautojui.
J. K. Vaišnoravičius – ne šiaip sau dvasininkas ir keliautojas. Jo unikalios savybės atsispindi pirmiausia Vilniaus miesto valdžios elito palikuonių karjeros kontekste.

Aivas Ragauskas

A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 55, 184, 195, 226, 230, 296, 312, 360-367; H. Lulewicz, Kazimierz Jan Woysznarowicz (zm. pocz. 1677), pleban dąbrowski, kanclerz diecezji wileńskiej i regent kancelarii wielkiej litewskiej – uczona biografia, Małe miasta. Elity, Supraśl, 2005, p.  43–58; A. Kucharski, Turystyka i edukacja. Zagraniczna peregrynacja młodego polskiego magnata w relacji księdza Kazimierza Jana Wojsznarowicza (1667–1669), Studia Gdańskie, 201, t. 29, p. 205–227.