Alkoholio ekonomika

Alkoholis Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, žinomas nuo senovės (dažniausiai midus ir alus, o maždaug nuo XV a. pab. ir degtinė). Bet konkrečius rašytinius duomenis apie jo gamybą ir prekybą žinome tik nuo XIV a. pab., kai pradėjo formuotis europietiška Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinė ir joje buvo įrašytos pirmosios privilegijos, susijusios su alkoholiu.

Valdovas tuo metu turėjo išimtinę teisę teikti privilegijas, kurią išlaikė ir vėliau, leisti savo, bažnytinėse ar privačiose valdose steigti smukles ir jose gaminti bei prekiauti svaigiaisiais gėrimais. Smuklės veikė kaip užvažiuojamieji namai, daugiausia pakelėse, kur pakeleivis galėjo pavalgyti ir permiegoti bei arklius pašerti. Smukles, kurios veikė miestuose ir didesniuose miesteliuose, nuo XVI a. leisdavo steigti savivaldžių miestų magistratai bei miestelių savininkai, bet irgi buvo stengiamasi gauti valdovo privilegiją. Kad gausios Vilniaus smuklės (jų daugiausia veikė miesto sienos ribose, 1636 m. – 55) bei karčemos (jos buvo priemiesčiuose prie kelių) būtų aprūpintos alumi ir degtine, 1552 m. gruodžio 9 d. buvo įkurtas salyklininkų cechas. Jis aprūpindavo salyklu alkoholio daryklas, kurios, pasak istoriko Mindaugo Paknio, 1636 m. buvo įrengtos daugiau nei pusėje miesto centro namų.

Nelegalios smuklės vos nesukėlė bado

Valdovo teisė steigti smukles ir užkirsti kelią nelegalioms (vadinamoms pakampių) buvo įteisinta Lietuvos Statutuose (LS). Nuo XVI a. vid. ypač gausėjo smuklių, daug grūdų buvo sunaudojama alkoholio darymui, o tai nederliaus metais kėlė problemų. Todėl 1553 m. valdovas paskelbė tokį įsaką, kad matydami šiais nederlingais metais maisto trūkumą ir nemažą žalą dėl to, kad degtinę iš salyklo varo, kam nemažai grūdų su bendra žala išeina, norėdami užbėgti už akių nepasiturinčių žmonių, kurių yra nemaža, nuskurdimui ir daugelyje vietų prasiskverbusiam badui ir skurdui (…) nutarėme (…), kad niekas, Vilniaus mieste gyvenantis,(…) neturi degtinę varyti ir ja prekiauti (…) tik tie vaito ir burmistrų išrinktieji turi tą degtinę varyti, betgi ne iš grūdų, bet iš alaus ir medaus mielių, ir iš vyno bei kitų užsienietiškų gėrimų padugnių.

Smuklės daugiausia prekiavo alumi, kuris tuo laikotarpiu dažnai buvo geriamas per pusryčius (žiemą pašildytas) bei vartojamas vietoj sriubos. Greta alaus čia dažnai buvo galima gauti ir degtinės, o kartais ir midaus. Smuklių plitimą kai kuriuose miesteliuose rodo skaičiai: 1563 m. Rietave buvo 37 kiemai, 30 iš jų prekiavo alumi, 12 – degtine, 4 – midumi, t. y. virš 81 proc. visų šeimų prekiavo alkoholiu.

“

Tuo tarpu Tytuvėnuose 1581 m. tokių buvo net 97 proc. (32 iš 33 kiemų prekiavo alumi, 15 – degtine). Panaši padėtis XVII a. I p. buvo ir savivaldžiuose miestuose, štai 1638–1640 m. Joniškyje buvo 139 gyvenami namai, kuriuose buvo 148 (!) alaus, 27 degtinės ir 4 midaus smuklės. Tuo tarpu 1639 m. Virbalyje 463 užstatytuose sklypuose buvo 94 alaus ir 74 degtinės „įstaigos“. Bent iki XVIII a. vid. Vilniuje buvo ir midinės, kuriose prekiauta midumi. Pasak istoriko Antano Tylos duomenų, valstybės ižde pajamos iš gėralų mokesčių XVII a. I p. sudarė nuo 1,6 (1629 m. dėl kilusio nederliaus, bado ir maro; o 1600 m. – 13,8 proc.) iki 18,1 (1649 m. įvestas dvigubas gėralų mokestis) procentų.

Vilniaus girtuoklių prikrėstos aibės ir įžadai negerti

Vilniuje nuo XV a. vid. iki įsigalint cechams (maždaug XVI a. pab.) buvo populiarios vadinamos midaus brolijos, į kurias dažniausiai burdavosi vieno amato atstovai, bet galėjo ateiti ir kiti. Jos turėjo valdovo privilegijas bent 6 kartus per metus neapmokestinant gaminti midų ir po tris dienas juo vaišintis. Bet tų brolijų vyresnieji turėjo prižiūrėti, kad broliai, įrašytieji į broliją, ir svečiai, atėję į brolijos namus, prideramai pagarbiai sėdėtų, nepadoriai tarp savęs nekalbėtų, ant stalo neliptų ir brolijos midaus nelaistytų, paklusniai ir su saiku gertų, žalos nepadarytų.

“

1562 m. įrašas Vilniuje skelbė, kad Vilniaus miestietė Valentinienė Paulavičienė pasakojo, kad Andrius Bažonavičius savo žmoną, o jos seserį, ir vaikus pasigėręs nekaltai muša, dėl tų mušimų ji bijo dėl savo sveikatos.

Tokie pasergėjimai buvo reikalingi, nes tų laikų teismo knygose yra nemažai įrašų apie  girtuoklystės sukeltas bėdas. Štai 1552 m. sausio mėn. Kaune Bernotas su savo žmona atėję skundė vairininką [upeivį] Motiejų, kad pas jį pragėrė 25 grašius, o šis neigė, prisipažino tik 12 grašių skolintų. Ir, be to, pavaitis Stanislovas skundė Motiejų, kad šis, kviečiamas į teismą eiti, šoko ant jo su ištrauktu kardokšniu, nenorėdamas jam duotis. (…) Ir taip dėl jo kaltės ir nepaklusnumo daviau jį laikyti kalėjime. 1562 m. įrašas Vilniuje skelbė, kad Vilniaus miestietė Valentinienė Paulavičienė pasakojo, kad Andrius Bažonavičius savo žmoną, o jos seserį, ir vaikus pasigėręs nekaltai muša, dėl tų mušimų ji bijo dėl savo sveikatos. Kai kas laiku suvokdavo girtuoklystės žalą ir prisiimdavo atitinkamus įsipareigojimus. Kaunietis upeivis Petras Butkevičius 1551 m. teisme pareiškęs Petras dar įsipareigoja per tuos dvejus metus negerti alaus, lietuviško ar vokiško, nei vyno, nei midaus, nei degtinės, nei jokio kito gėrimo, išskyrus vandenį ar ką nors atskiestą, be to, nelošti kortomis, nežaisti kauliukais nei kamuoliais, nei šaškėmis, nei jokiu kitu nešlovingu žaidimu. Jei šito nesilaikytų, įsipareigojo duoti rotušei 3 000 plytų, o Šv. Petro bažnyčiai 2 akmenis vaško. 1563 metų sausio 13 d. vilnietis Bogdanas Turkas savanoriškai pareiškė ir įsipareigojo nuo šios dienos pusę metų jokio gėrimo, tai yra vyno, midaus, alaus, degtinės ir jokio kito, negerti, išskyrus girą ir vandenį. Jei kas nors jį iki to aukščiau nurodyto laiko geriantį pastebės, tai jis pats savanoriškai įsipareigoja Vilniaus vaivadijos urėde sumokėti 20 kapų grašių.

Elmantas Meilus

Ritualas, blaivybė, kultūra, Vilnius, 1989; S. Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, sudarė A. Samalavičius, Vilnius, 2011.