1639–1640 m. religiniai neramumai Vilniuje

XVII a. I p. LDK ir pirmiausia jos sostinėje Vilniuje vis labiau kaito netolerancijos atmosfera tarp skirtingų tikėjimų atstovų. Po 1611 m. religinių neramumų, kuomet per tris dienas buvo sugriauta Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, sudeginta jos biblioteka ir archyvas,  ryškėjo katalikų bažnyčios hierarchų siekis pašalinti iš miesto evangelikų bažnyčias. Nors evangelikai sugebėjo per trumpą laiką 1612 m. atstatyti jau penktuosius savo maldos namus toje vietoje, jų iškėlimas liko tik laiko klausimu. Nauji 1619, 1623, 1624 m. ir vėlesni neramumai tai patvirtino. Trintį kaskart kėlė artima vienuolių bernardinių ir kitų katalikų bažnyčių kaimynystė. Kuomet 1579 m. LDK evangelikai reformatai šiaurrytinėje miesto dalyje (dab. A. Volano g.), netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, įsteigė savo maldos namus, kitoje gatvės pusėje 1595 m. iš protestantizmo į katalikybę perėjęs LDK kancleris Leonas Sapiega įkūrė Šv. Mykolo bažnyčią ir seserų bernardinių vienuolyną, pastatytus XVII a. trečiame dešimtmetyje. Tai, kaip parodė 1639–1640 m. įvykiai, buvo tiesioginė naujų religinių konfliktų priežastis. Šioje teritorijoje tarp kalvinistų ir katalikų įskeltos kibirkštys sukėlė tikrą religinės nesantaikos ugnį.

Vaikiškas kvailiojimas baigėsi riaušėmis

1639 m. rudenį neramumus sukėlė strėlės, paleistos iš kalvinistų lanko. Spalio 4 d. evangelikų reformatų kunigo Jono Jurskio namuose (toje pat gatvėje, kur buvo ir evangelikų reformatų bažnyčia) buvo švenčiamos krikštynos. Jose dalyvavo nemažai kalvinistų elitui priklausančių atstovų, pvz., Vilniaus vaivados Kristupo II Radvilos klientas, poetas ir Vilniaus pilies teismo teisėjas Danielis Naborovskis su žmona ir posūniu Pauliumi Piekarskiu. 

“

Katalikai į tokią, jų manymu, šventvagystę sureagavo žaibiškai.

Pastarasis su Naborovskos tarnu Juozapu Rakovskiu po pietų ėmė iš lanko šaudyti į kuosas, tupėjusias ant evangelikų reformatų bažnyčios varpinės. Kelios strėlės iš kalvinistų kvartalo įskriejo į seserų bernardinių vienuolyno teritoriją. Buvo išdaužtas vienuolyno langas ir strėlės pataikė į šv. Mykolo ir kitų arkangelų atvaizdus. Katalikai į tokią, jų manymu, šventvagystę sureagavo žaibiškai. Jie teigė, kad šis vienuolyno užpuolimas buvo suplanuotas. Nors atliktas tyrimas parodė, kad įvykiai įsiplieskė dėl nekaltos pramogos. Kadangi strėlės lėkė iš kalvinistų bažnyčios pusės, katalikai susiorganizavo pulti ir griauti evangelikų reformatų maldos namus.
Kitą dieną prie mūrinės kalvinistų bažnyčios pradėjusios telktis Vilniaus akademijos studentijos ir pavienių miestiečių laukė užsklęsti vartai, tuomet buvo mestasi špitolės ir mokyklos link. Jos buvo nuniokotos, o špitolėje glaudęsi vargetos dar ir sumušti. Nors kalvinistai ir kreipėsi į Vilniaus vyskupą Abraomą Vainą, prašydami sustabdyti neramumus, kitą dieną katalikai šturmą tęsė. Riaušių malšinti atžygiavo Vilniaus žemutinės pilies įgulos rotmistras, kalvinistas Martynas Olševskis su pėstininkais. Neskaičiuojant sužeistųjų, žuvo du katalikai, smarkiai nukentėjo ir kalvinistų mokyklos rektorius Jokūbas Hartlibas, kuris buvo kelis kartus įmestas į Vilnią. Vakare buvo apiplėšti turtingo Vilniaus pirklio, prancūzo kalvinisto Jokūbo Desauso namai.

Protestantų tremtis ir katalikiškas valstybės virsmas

Po trijų neramumų dienų priešiškų pusių kovos persikėlė jau į teismų arenas. Į procesą įsitraukė ir aukščiausi LDK elito atstovai: katalikų pusėje – Vilniaus vyskupas A. Vaina, o evangelikų reformatų – Vilniaus vaivada K. II Radvila. Buvo sudaryta komisija įvykiui tirti: tarp 8 jos narių tik Vilniaus vaivada K. II Radvila bei Minsko kaštelionas Gedeonas Rajeckis buvo ne katalikai. Savo darbą ji pradėjo 1640 m. sausio 15 dieną. Protestai ir įrodymai teikti iki 1640 m. pavasario. Kartojosi ankstesnių riaušių Vilniuje scenarijus. Buvo apžiūrėtos įvykio vietos. Katalikai ir evangelikai suprato pateikiamų įrodymų svarbą, todėl stengėsi surinkti kuo daugiau jų teisumą įrodančių argumentų. Valdovui Vladislovui Vazai buvo pateiktos skirtingos įvykio versijos. Vos pasibaigus teisminiams ginčams, Vilniuje įsižiebė nauji neramumai.

“

Eilinį kartą nebuvo nubaustas nė vienas katalikas, nors mieste ne tik buvo pažeista viešoji tvarka, bet ir užpultos evangelikų reformatų bažnyčia, mokykla ir špitolė.

1640 m. vasario 25 d. buvo užpulta kalvinisto, Ašmenos taurininko, karaliaus sekretoriaus bei K. II Radvilos kliento Aleksandro Pšipkovskio laidotuvių procesija. Kaip nurodė Vilniaus vaivada K. II Radvila, mirusiojo svainis Ašmenos seniūnas Jonas Anzelmas Vilčekas net du kartus aplankė Vilniaus akademijos rektorių, prašydamas pasergėti dėl galimų studentų išpuolių, tačiau ir tai negelbėjo. K. II Radvila pasiuntė pėstininkus, o Pilies gatvės rajone prasidėjo nauji susidūrimai. Šią bylą kaip ir 1639 m. valdovas Vladislovas Vaza galiausiai išsprendė katalikų naudai. Eilinį kartą nebuvo nubaustas nė vienas katalikas, nors mieste ne tik buvo pažeista viešoji tvarka, bet ir užpultos evangelikų reformatų bažnyčia, mokykla ir špitolė. Atsakingais dėl 1639–1640 m. neramumų Vilniuje buvo pripažinti… kalvinistai. Nepaisant Vilniaus vaivados K. II Radvilos globos, kai kurie evangelikų reformatų pamokslininkai turėjo bėgti į Kunigaikštiškąją Prūsiją.
1640 m. gegužės 26 d. valdovo ediktu buvo nurodyta seserims vienuolėms priesaika patvirtinti savo žodžius, o kalvinistai per šešias savaites turėjo iškelti maldos namus už miesto sienų. Pastatas senojoje vietoje turėjo būti nugriautas, tačiau evangelikams reformatams buvo leista pastatyti kitą bažnyčią už miesto sienų, prie jų turėtų kapinių. Šioje vietoje (dab. Pylimo g.) ir iškilo naujoji kalvinistų bažnyčia, kurios atvaizdas užfiksuotas 1682 m. Jano Cedrovskio atsiminimų rankraštyje. Nors 1682 m. ji buvo sudeginta, tačiau gavus leidimą, atkurta dar sykį ir gyvavo iki XIX a., kuomet senasis statinys buvo rekonstruotas; iškilęs naujasis gyvuoja ir dabar. 

Aivas Ragauskas

B. Zwolski, Sprawa  zboru ewangelicko-reformowanego w Wilnie w latach 1639–1641, Wilno, 1936; H. Wisner, Likwidacja zboru ewangelickiego w Wilnie (1639–1646). Z dziejów walki z inaczej wierzącymi, Odrodzenie i Reformacja w Polsce, t. 37 (1993), s. 89–102.