Žemaičių „turistas” Europoje: Teodoras Steponas Bilevičius ir jo dienoraštis (1677–1678)
Nuo Renesanso gausėjo jaunų Lietuvos bajorų kelionių po svetimas šalis, kur buvo vykstama ne tiek studijuoti, kiek pakeliauti, pažinti kitas šalis, žmones, papročius. Viena tokia kelionė aprašyta Teodoro Stepono Bilevičiaus 1677–1678 m. dienoraštyje, kur perteiktas ano meto Europos gyvenimas žemaičių bajoro akimis.
„Kelionių magistrantūra“ Radvilų svitoje
Teodoras Steponas Bilevičius (apie 1655 – apie 1724) gimė Žemaitijoje, Stepono Aleksandro ir Uršulės Kulminskytės Bilevičių šeimoje. Jis turėjo brolį Zigmantą. T. S. Bilevičius buvo vedęs Eleną Gruževskytę, su kuria susilaukė sūnų: Aleksandro Jurgio ir Jono Stepono.
“
Taigi praėjus porai metų po studijų, T. S. Bilevičius išsiruošė į kelionę po svečias šalis, kur jis turėjo pramokti kalbų, gerų manierų, pažinti kitų valdovų dvarų papročius, miestų įtvirtinimus, įgyti „naudingų pažinčių“.
Nors T. S. Bilevičius užaugo evangelikų reformatų šeimoje, tačiau studijuoti buvo išsiųstas į jėzuitišką Vilniaus akademiją. Ten jis studijavo filosofiją, aktyviai dalyvavo studentų veikloje, o 1675 m. išspausdino baigiamojo darbo tezes: „Triplex philosophia rationalis, naturalis et moralis“ („Tridalė – racionalioji, gamtos ir moralės filosofija“). Baigęs studijas jis išvyko į kelionę po svečias šalis, kuri buvo tarsi baigiamasis kilmingų jaunikaičių „ugdymo“ etapas. Taip jis buvo ruošiamas aukšto pareigūno karjerai, kurią pradėjo grįžęs iš kelionės. T. S. Bilevičius tapo Žemaičių stalininku (1678), vėliau – Didžiųjų Dirvėnų tijūnu, 1685–1694 metais ėjo Žemaičių paseniūnio pareigas, po to buvo išrinktas Žemaičių žemės teismo pateisėju, o 1695 m. pasiekė karjeros viršūnę – tapo Žemaičių žemės teismo teisėju. Šias pareigas jis ėjo beveik trisdešimt metų. T. S. Bilevičius gyveno dramatiškais valstybei laikais: vyko karai su Turkija ir Švedija, tarpusavyje kovojo Lietuvos didikų grupuotės, siautė maro epidemija. Visgi T. S. Bilevičiaus politinė veikla nebuvo jo gyvenimo aistra.
Įdomybė
Lietuvos bajoro Teodoro Stepono Bilevičiaus 1677–1678 m. kelionių dienoraštyje randame tokius įspūdžius iš svečių šalių: „Turėjome šiek tiek vargo su anglų valstiečiais, kadangi pasaulyje nėra įžūlesnės prastuomenės už anglų.“ Grenoblyje sutiktas prancūzes jis apibūdino taip: „Damos šiame mieste ypač gražiai ir prabangiai puošiasi, todėl jos žavios ir labai baltos, kadangi gyvena baltų kalnų paunksmėje, kur saulė pasirodo tik retkarčiais. Jų oda švelni ir balta, jos maloniai bendrauja, ne laukinės, kaip visos italų damos, kurios net bijo savo šešėlio…“
Taigi praėjus porai metų po studijų, T. S. Bilevičius išsiruošė į kelionę po svečias šalis, kur jis turėjo pramokti kalbų, gerų manierų, pažinti kitų valdovų dvarų papročius, miestų įtvirtinimus, įgyti „naudingų pažinčių“. Jaunasis žemaitis į kelionę išvyko 1677 liepos 30 d. iš Seredžiaus ir netrukus Bialoje prisijungė prie LDK pakanclerio kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos bei jo žmonos Kotrynos Sobieskytės (karaliaus Jono Sobieskio sesers) palydos, kurie keliavo į Italiją. Manoma, kad T. S. Bilevičius turėjo būti tarsi kunigaikščių Radvilų kelionės metraštininku, fiksuojančiu, kur ir ką veikė sutuoktiniai Radvilos. Su jais T. S. Bilevičius 1677–1678 m. kelionės metu aplankė Lenkiją, Čekiją, Vokietijos valstybes, Italiją, Prancūziją, Angliją ir Olandiją bei surašė savo įspūdžius „Kelionių dienoraštyje“.
T. S. Bilevičiaus įspūdžių perteikimo sistema buvo įprasta: jis tiksliai žymėjo kiekvieną dieną, užrašydamas patirtus įspūdžius, pastebėjimus. Pvz., 1678 m. rugsėjį viešėdamas Londone, jis trumpai pažymėjo: „Septynioliktą dieną laikas prabėgo apžiūrinėjant miesto tvarką, namų prabangą bei daugybę įvairių prekių.“ Kitos kelionėje praleistos dienos buvo aprašytos detaliau, plačiau, kartais net valandų tikslumu.
Kritika italų damoms ir anglų valstiečiams
Kelionės metu T. S. Bilevičius kartu su Radvilomis apsilankė valdovų rūmuose, stebėjo Venecijos karnavalą ir operas. Venecijoje jis atsiskyrė nuo Radvilų ir toliau kelionę tęsė savarankiškai. Atvykęs į Paryžių, jis net metams buvo išsinuomavęs butą, ruošėsi mokytis prancūzų kalbos, groti liutnia, bet žinia apie tėvo mirtį privertė jį keisti planus. Dienoraštyje autorius daug dėmesio skyrė bažnyčių, šventųjų relikvijų, stebuklų aprašymui.
“
Atvykęs į naują vietą ar miestą, jis nepamiršdavo aprašyti vietinių moterų.
Štai 1677 m. spalio 15 – šv. Teresės dieną Prahoje aplankęs vienuoles, T. S. Bilevičius pažymėjo: „Vienuolės rodė vieną prieš trisdešimt metų mirusią labai dievobaimingą seserį, kuri dabar nesuirusi it gyva sėdėjo…“ Nors T. S. Bilevičiaus rašymo stilius santūrus, tačiau jis tiesmukai apibūdino anglų valstiečius: „Turėjome šiek tiek vargo su anglų valstiečiais, kadangi pasaulyje nėra įžūlesnės prastuomenės už anglų.“ Atvykęs į naują vietą ar miestą, jis nepamiršdavo aprašyti vietinių moterų. Pvz., Grenoblyje sutiktas prancūzes jis apibūdino taip: „Damos šiame mieste ypač gražiai ir prabangiai puošiasi, todėl jos žavios ir labai baltos, kadangi gyvena baltų kalnų paunksmėje, kur saulė pasirodo tik retkarčiais. Jų oda švelni ir balta, jos maloniai bendrauja, ne laukinės, kaip visos italų damos, kurios net bijo savo šešėlio…“ T. S. Bilevičius tiksliai pastebėjo kalbų pokyčius. Savojos kalbinę situaciją nusakė taip: „Kadangi čia pasienis, beveik kiekvienas moka tiek prancūziškai, tiek itališkai. Tačiau labai bloga ir viena, ir kita kalba kalbančiųjų tartis, abi kalbos tarpusavyje susimaišiusios.“ Taip paprastais žodžiais jis nusakė romanų kalbų grupei priklausančios ir Savojos regione vartojamos arpitano kalbos ypatumus.
Aprašydamas svetimas šalis ir tenykščių žmonių papročius, T. S. Bilevičius juos lygino su savu kraštu. Apsistojęs viename Italijos kaimelyje, jis stebėjosi: „Čia net nesilaikoma pasninko, ir Didįjį Ketvirtadienį (kadangi tą dieną teko man čia būti) turėjau valgyti su sviestu.“ O stebėdamas Savojos kunigaikščių važiavimą karietomis jis pažymėjo: „Garbingesnės ten laikomos vietos priekyje, prie arklių, o ne kaip pas mus gale.“ Įdomią detalę T. S. Bilevičius atskleidė apie Lietuvos žydus, kai viešėdamas Londone per turgaus dieną štai ką pamatė: „Tas katinas dėvėjo berniuko drabužius. Jis rodė visokias išdaigas ant virvės, kaip pas mus žydai, kurie ant virvės išdarinėja visokius triukus…“
T. S. Bilevičius (antras po Radvilos Našlaitėlio) dienoraštyje aprašė plaukimą laivu jūroje – į Angliją ir Olandiją. Jis pažymėjo: „Devintą valandą vakaro vis tik sėdome į laivą, ketindami jūra nusigauti iki Olandijos, patirdami didžiausių nepatogumų dėl sveikatos.“ Suprantama, kad už šių autoriaus žodžių („nepatogumai”) slypėjo plaukimo metu T. S. Bilevičių kamavusi jūrligė…
Šis T. S. Bilevičiaus dienoraštis, kaip žemaičio bajoro parengtas XVII a. II p. „kelionių vadovas“ po Europos kraštus, perteikia to meto gyvenimo ypatumus, atveria ano laiko žmogaus savimonės, mąstymo vingius bei Lietuvos kasdienybės fragmentus.
Jonas Drungilas
T. Bilevičius, Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis, Vilnius, 2003.
