XVII a. miestiečių knygos ir bibliotekos
Knygos ir bibliotekos yra svarbus rodiklis, rodantis miestiečių kultūros lygį, jos nemažai pasako apie žmonių apšvietos pobūdį, intelektualinius interesus ar galimas pažiūras. LDK miestuose iki valstybės gyvavimo pabaigos nebuvo viešųjų miesto bibliotekų, o švietimo ar religinių institucijų bibliotekos buvo sunkiai prieinamos. Svarbiausias šaltinis apie miestietijos knygas ir bibliotekas – pomirtiniai turto inventoriai, taip pat reikšmingi yra testamentų duomenys, o retsykiais pasitaiko ir pavienių žinučių apie atskirų miestiečių turėtus knygų rinkinius ar knygas.
Ką skaitė vilniečiai?
Šaltiniai neleidžia atskleisti vilniečių knygų rinkinių padėties iki XVII a. I pusės. Bene ankstyviausi duomenys apie vieną didžiausių žinomų miestiečių bibliotekų – unito, Vilniaus burmistro Stepono Lebedzevičiaus turėtos 112 knygų, išvardytos 1649 m. pomirtiniame jo turto inventoriuje.
“
Didžiąją dalį sudarė lotyniškos knygos (96), vos kelios (4) buvo lenkų kalba ir kiek daugiau – (12) rusiškos (senąja bažnytine slavų bei rusėnų kalbomis). Ši biblioteka atspindi savotišką rusėniško humanizmo versiją. Tarp lotyniškų burmistro knygų buvo Pilypo Melanchtono veikalai ir Jano Herburto „Lenkijos istorija“. Sąraše vardijama ne tik Biblija, bet ir Martyno Kromerio „Kronika“. Tarp rusiškų vilniečio knygų dominavo religinės tematikos – Biblija, Šv. Bazilijaus veikalai, turėta P. Skorinos leidinių, Ostrogo katekizmas. Pagal savo dydį ir turinį tai buvo unikali ir išskirtinė biblioteka, rodanti savininko polinkį kolekcionuoti. S. Lebedzevičius turėjo 1525 m. P. Sorinos „Apaštalą“, 1581 m. „Ostrogo bibliją“, rankraštinę NT „Apaštalo darbų“ knygą ir t. t.
Yra rašyta ir apie XVII a. II p. Vilniaus valdančiojo elito narių, turtingųjų miestiečių bibliotekų skaičių ir jų turėtas knygas. Tokias turėjo kiek daugiau nei 20 minėto laikotarpio turtingų ir įtakingų vilniečių. XVII amžiuje knygas rinko išsimokslinę ir profesiškai angažuoti, jas skaitantys asmenys. Nemažam jų skaičiui knyga, ypač teisės veikalai, buvo pirmos būtinybės dalykas. Manytina, jog įvairaus dydžio knygų rinkinius turėjo daugiau kaip 50 proc. valdančiojo elito narių. Pridėjus dar ir kitus turtingus miestiečius, skaičius išaugtų.
Vienais atvejais apie vilniečių knygas sužinome iš šykščios informacijos testamentuose ar pavienėse žinutėse. Paprastai jose knygos ar biblioteka tik paminima, nepateikiant detalesnio sąrašo, nurodant konkrečią atskiro savininko knygą. Yra išlikęs XVII a. I p. Vilniaus miesto burmistro, lentvaičio Simono Balandžio († po 1636) inkunabulas.
Įdomybė
XVII–XVIII a. miestiečių bibliotekose knygos – jau ne retenybė. Populiariausia buvo religinė ir teisinė literatūra, pastaroji buvo valdančio elito profesinė būtinybė. Vidutinė turėtos knygos vertė siekė 8 auksinus, nors atskiro leidinio kaina galėjo siekti ir 30 auksinų. Brangiausiai vertinti atlasai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai, žodynai, svarbiausi teisės šaltiniai, pigesnės buvo religinės tematikos knygos ir populiari literatūra.
Žinoma, jog 1647 m. Vilniaus burmistras I. Jackevičius turėjo bazilijonų unitų Žirovicų vienuolynui atitekusį XVI a. pab. rankraštį „Skazanija poleznyje o latinach“, o chirurgas Jurgis Grosas – du lotyniškus Galeno traktatus. Vaito J. Piotrovičiaus biblioteką, kurios vertė buvo net 3 000 auks., paveldėjo jo brolis, suolininkų teismo raštininkas S. K. Piotrovičius. 1667 m. testamentu lentvaitis M. Kličevskis nurodė, kad visas savo knygas paliko žmonai, o 1695 m. medikas S. L. Romanovičius pažymėjo apie sūnui Kasparui užrašytas knygas. Vilniaus burmistras M. K. Gudelevičius paliepė visą jo biblioteką „nuo mažos iki mažiausios knygos“ atiduoti kunigams karmelitams. 1687 metais vieno sąmyšio metu Ovidijaus „Metamorfozes“ ir Baronijaus „Bažnyčios analus“ prarado burmistras M. Stefanovičius Vargalovskis. Vieną J. Lipsijaus veikalą 1661 m. iš tarėjo M. Žyplos nusipirko vilnietis J. Sebestjanovičius, o po tarėjo J. P. Klarovskio mirties jo turėtą Bibliją pasiėmė tarėjas J. Pavlovičius. Vaitas P. Boimas portrete pavaizduotas su keliomis knygomis.
Populiariausia – teisinė ir religinė literatūra
Sprendžiant pagal išlikusius XVII a. miestiečių bibliotekų aprašus, jų knygų rinkiniai neprilygo didžiausioms Krokuvos turtingųjų ir įtakingųjų bibliotekoms, kuriose būta apie 200–450 knygų. Vilniečiai turėjo nuo 7–8 iki 82–88 knygų. Didžiąją dalį rinkinių sudarė teisės dalykai (32 proc. knygų) ir teologija, religija (apie 20 proc.). Daug mažiau (6–10 proc.) bibliotekose turėta grožinės literatūros, politikos, filosofijos, retorikos ir kitos tematikos knygų. Kalbos požiūriu dominavo lotyniškos knygos, turėta knygų lenkų, vokiečių, rusėnų ir italų kalbomis. Rinkiniuose būta ir retesnių čekų ar vengrų kalbų knygų. Bet jų turėta vos po egzempliorių.
Daug knygų buvo išspausdinta Vakarų Europoje, nemažai Lenkijoje. Vilnietiškos proveniencijos knyga buvo vos viena kita. Vyravo to paties laikotarpio autoriai, kiek mažiau turėta antikos ar viduramžių autoritetų. Vidutinė turėtos knygos vertė siekė 8 auks., nors atskiro leidinio kaina galėjo siekti ir 30 auksinų. Brangiausiai vertinti atlasai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai, žodynai, svarbiausi teisės šaltiniai, pigesnės buvo religinės tematikos knygos ir kita populiari literatūra. Iš keliolikos įrašų matyti, kad turėta ir rankraštinių knygų. Suvokiant bibliotekos vertę, jos buvo užrašomos paveldėtojams, dovanojamos ar įkeičiamos. Savininkai į knygas žiūrėjo pragmatiškai, turto inventoriuose jas surašydavo po visų daiktų, prieš turimus dokumentus, nors sidabru kaustytos knygos patekdavo tarp sidabro dirbinių. Nieko nežinoma apie didesnėms bibliotekoms būdingus ekslibrisus.
“
Suvokiant bibliotekos vertę, jos buvo užrašomos paveldėtojams, dovanojamos ar įkeičiamos.
Ganėtinai panaši į vilniečių buvo Kauno miestiečių bibliotekų padėtis. Apie kauniečių turėtas knygas žinomi paminėjimai apima XVI–XVIII a. 1542–1543 m. Kauno vaito knygoje išliko įrašas apie Kauno vokiečio Kasparo Lentvaro laive greta kitų daiktų buvusias ir neįvardytas detaliau knygas. 1545 metais miesto raštininkas Tomas prašė po jo mirties knygas perduoti mokiniams.
Šiek tiek daugiau duomenų yra apie miestiečio Jono Olandro renesansinį knygų rinkinį. Jį sudarė vokiška kronika, Erazmo Roterdamiečio „Adagia“ bei senovės skaitinių rinkinys „Cornucopiae“, 35 nedidelės rankraštinės bei spausdintos knygos, keletas neįrištų protestantų poleminių knygų, dramaturgo Vilhelmo Gnafėjaus knygos.
“
1561 metais katekizmą lenkų kalba turėjo Simonas Barankevičius, o smuikininkas Vaitiekus Zaleskis yra pirmas žinomas kaunietis, turėjęs 4 gaidų knygas.
1561 metais katekizmą lenkų kalba turėjo Simonas Barankevičius, o smuikininkas Vaitiekus Zaleskis yra pirmas žinomas kaunietis, turėjęs 4 gaidų knygas. 1642 metais miestietis Lukas Černius turėjo 22 knygas. Knygų savininkai priklausė įvairiems sluoksniams. Knygų turėjo valdančiojo elito nariai, turtingi pirkliai ir net eiliniai miestiečiai, amatininkai, samdiniai. Daugiausia turėta religinių knygų: Biblija, katekizmai, įskaitant Jono Jaknavičiaus Evangeliją (1785). Antroje vietoje buvo teisinė literatūra, ypač Magdeburgo teisės knygos. Tiek Vilniuje, tiek Kaune knygos jau nebuvo retenybė.
Aivas Ragauskas
Z. Kiaupa, Kauniečių knygų rinkiniai XVI–XVIII a., Iš Lietuvos bibliotekų istorijos, Vilnius, 1984, p. 5–12; A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 256–264.
