Vytinė ir strugas – tipiški LDK vidaus laivybos laivai
LDK vyravusi vidaus vandenų laivyba kaip prekybinis transportas turėjo didelės reikšmės krašto ekonomikai. Su jūrine laivyba, išskyrus anglų pirklių Šventosios, tiksliau, Janmarienburgo uosto epizodą (apie 1685–1701 m.), LDK tiesiogiai nebuvo susijusi, tačiau siauro LDK pajūrio ruožo gyvenviečių gyventojai didelėmis jūrinėmis žvejų valtimis su burėmis (vėlesnių kurėnų ir venterinių valčių pirmtakais) – „batais“, „bateliais“ (1639, 1738 m. duomenimis) ar nedideliais būriniais laiveliais prekybos tikslais su javais, linais ir kt. prekėmis visuomet plaukiojo pakrante iki Palangos, Šventosios, Liepojos, rečiau iki Klaipėdos, Karaliaučiaus bei Gdansko ir atgal. Leninės Kunigaikštiškosios Prūsijos (iki XVII a. vid.) uostų Karaliaučiaus bei Klaipėdos ir jų laivynų santykis su Abiejų Tautų Respublika buvo specifinis. LDK šie uostai nepriklausė.
Įdomybė
LDK vidaus laivyboje naudotus didžiulius laivus (strugus), iškrovus prekes (žemės ūkio ir miško gaminius) Rygos ar Karaliaučiaus uostuose, neretai parduodavo malkoms. Į aukštupį grįždavo tik dalis mažesnių, nes jiems partempti prieš srovę (lynas būdavo rišamas prie stiebo viršaus) reikėdavo dvigubai didesnės įgulos.
Ryga Lietuvai (kartu su Lenkija) irgi trumpai tepriklausė (1582–1620 m.). Tik vasalinis buvo santykis su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste, kurioje hercogo Jokūbo Ketlerio valdymo metu (ypač XVII a. vid.) labai plėtota jūrinė laivininkystė ir prekyba, jos Ventspilio ir Liepojos uostuose švartavosi kelios dešimtys laivų. Kuršo kolonijų Gambijoje ir Tobage 1651–1668 m. negalima vadinti „Lietuvos kolonijomis“, tačiau šis pavyzdys rodo, jog ir maža valstybė, disponuojanti nedideliais ištekliais, bet efektyviai valdoma apsišvietusio ir energingo valdovo („kunigaikštiško pirklio“), galėjo pasiekti įspūdingų rezultatų ir laivų statyboje bei laivyboje. Koks kontrastas, lyginant su didžiulei ATR valstybei priklausiusio Šventosios uosto likimu…
Upeivių maršrutai
Skirtumai tarp nedidelių jūrinių, pakrantės ir vidaus laivų kartais nebuvo akivaizdūs, juos lėmė ne tiek tonažas, kiek korpusas (su grimzle), burės ir įranga. Didesnės grimzlės jūriniams laivams įplaukti į vidaus vandenis reikėjo deramo gylio ir pločio vandenų, o plokščiadugniams vidaus vandenų laivams svarbiausios pajūryje buvo laivybos sąlygos, ypač bangavimas.
“
Istoriografijoje kartais teigiama, kad strugai ir vytinės plaukdavę iki Gdansko, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra.
Štai LDK vidaus vandenų laivai, plukdę prekes Nemuno upe į Karaliaučių ir atgal iki 1689–1697 m., iš Nemuno patekę į Giliją per jos žiotis turėjo kirsti nedidelį Kuršių marių ruožą ir tik paskui galėjo įplaukti Deimenos žiotis, o iš jos – į Prieglių (į jas įtekėjo į Karaliaučių vedusio Priegliaus intakas Deimena, kuri tik tuomet kanalu buvo sujungta su Gilija, kairiuoju Nemuno intaku, irgi įtekėjusiu į Kuršių marias). Istoriografijoje kartais teigiama, kad strugai ir vytinės plaukdavę iki Gdansko, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra. Jų maršrutas baigdavosi Karaliaučiuje.
Upėse didžiausios gamtinės kliūtys laivybai buvo akmenys, nepakankamas vandens kiekis, pavienės sraunumos ir slenksčiai, ledonešiai bei potvyniai. Minėtu laikotarpiu LDK vidaus vandenyse plaukiojo įvairių tipų ir dydžių laivai – strugai, vytinės (skultai?), batai (didelės jūrinės valtys su bure), pergai, kamiagos (didelės valtys javams plukdyti), bajdokai (Dniepre ir Pripetėje), plaustai ir keltai. Šaltiniuose minimi ir mažesni laivai – „pustrugiai“, „strugeliai“. Taip pat buvo pusvytinės – nedidukės vytinės.
Nemunu ir Nerimi plaukioję laivai
Tipiški LDK vidaus vandenų laivai buvo strugai ir vytinės. Strugai pagal kilmę, berods, buvo rusiškos kilmės laivai (pvz., polockiečių strugai minimi XV a. vid.), plokščiadugniai, padaryti iš lentų, be denio, gabenę didelius kiekius krovinių, irkliniai (daugiau Dauguvoje), o taip pat ir buriniai (Neryje, Nemune) su dviem irklais vairais – priekyje ir gale. Iškrovus prekes (žemės ūkio ir miško gaminius) Rygos ar Karaliaučiaus uostuose, didžiulius laivus neretai parduodavo malkoms, į aukštupį grįždavo tik dalis mažesnių, nes jiems partempti prieš srovę (lynas būdavo rišamas prie stiebo viršaus) reikėdavo dvigubai didesnės įgulos.
“
Vytinės buvo tvirtesni ir ilgaamžiškesni nei strugai laivai.
Vytinė yra, berods, lietuviškos kilmės žodis; šie laivai buvo paplitę Nemuno (kartu su Nerimi ir Ščiara) baseine. Tai buvo irgi plokščiadugnis, ilgas, žemais bortais, aukštais bei aštriais pirmagaliu ir laivagaliu, vienu ilgu irkliniu vairu laivagalyje ir ant stiebo viduryje pritvirtinta bure laivas. Vytinės buvo tvirtesni ir ilgaamžiškesni nei strugai laivai. XVI amžiaus II p. kronikininkas Aleksandras Gvanjinis teigė, jog Lenkijoje paplitę skultai (lenk. szkut) Lietuvoje vadinami vytinėmis. Su šiuo teiginiu galima sutikti. Skultais Dauguvos baseine dar XIX a. I p. išties vadintos vytinės. Nors Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) netikėjo, jog seklia Nerimi galėjo plaukioti vytinės, teigė, jog tai buvę tik plokščiadugniai strugai, tačiau jis klydo. Vytinės ar pusvytinės, kaip nustatė Vincas Žilėnas (1907–1982) ir Stasys Samalavičius, XVI–XVIII a. plaukiojo ne tik Nemunu, bet ir Nerimi. Ypač daug jų turėjo Vilniaus ir Kauno pirkliai, statę ir laikę laivus Lukiškėse ir Aleksote. Strugų ir vytinių nemažai turėjo prekyba vertęsi didikai ir bajorai. Pvz., vien tik iš Radvilų Sverženio miestelio 1636–1640 m. į Karaliaučių kasmet išplaukdavo vidutiniškai apie 60 vytinių ir 37 vairininkai. Dažniausiai gabentos prekės į užsienį – kanapių ir linų pluoštai, sėmenys, javai, įvairi mediena ir kiti miško produktai (pelenai, potašas), į kraštą – druska, silkė, geležis, prieskoniai, cukrus, vynai.
Upinė laivadirbystė
Strugai ir vytinės (skultai?) statyti daugelyje prie Neries, Nemuno ir Dauguvos buvusių miestų, miestelių ir kaimų, kur buvo ir kanalai bei prieplaukos laivams, sandėliai prekėms. Laivams gaminti naudota pušinė ir ąžuolo mediena (lentos, sijos, ramsčiai, tašai, stiebai…), geležis (sąvaros, sankabos, vinys, velkės…), anglys, smala, derva, degutas, drobė, įvairios virvės ir lynai, samanos, kerpės. Laivus statę vytinių ar skultų dailidės Kaune vadinti lietuviškai: „vitindailiai“, „škutodirbiai, škultodailiai“.
“
Laivus statę vytinių ar skultų dailidės Kaune vadinti lietuviškai: „vitindailiai“, „škutodirbiai, škultodailiai“.
Išliko ir įvairių su vytinėmis susijusių lietuviškų terminų: vytininkas (upeivis), vairas, irklai, kartis, laivavirvė… Strugų ir vytinių dydis – ilgis, plotis ir bortų aukštis, taigi ir tonažas, taip pat įgulų skaičius buvo įvairūs, tačiau tikslesnių duomenų apie tai išliko tik iš XIX a., todėl jie negali būti automatiškai perkelti į ankstesnį laikotarpį. Berods, jie yra didesni nei buvo anksčiau. Struguose ir vytinėse paprastai būdavo lynai, burė, katilas, geležinis „ožys“ (prietaisas laivui nuo seklumos nuvilkti), inkaras. Vytinių įgulai vadovavo vairininkas (lenk. sternik), įgulą sudarė vytininkai – upeiviai (lenk. flisnik). Strugai ir vytinės vidaus vandenų laivyboje buvusiose LDK teritorijose plaukiojo iki XIX a. pabaigos.
Aivas Ragauskas
S. Samalavičius, XVII–XVIII a. prekybinis laivynas Lietuvoje, S. Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII-XVIII amžiuose, sudarė Almantas Samalavičius, parengė Aivas Ragauskas, Vilnius, 2011, p. 87–92; J. Litwin, Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Königsberg, Deutsches Schiffahrtsarchiv, 2000, nr. 23, p. 373–394.
