Vilniaus rotušė
Miesto rotušė – tai svarbiausias savivaldaus miesto politinio, juridinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo centras. 1387 m. Jogailos privilegija Vilniui buvo suteiktos savivaldos teisės, 1432 m. jas dar labiau praplėtė Žygimantas Kęstutaitis.
Seniausia Vilniaus rotušė minima dar 1432 m. Ji stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar, apie ką liudija išlikę gotikiniai rūsiai. Gotikinė rotušė buvo pailgas dviejų aukštų pastatas, iš vakarinės pusės turėjęs vieno aukšto priestatą. Nuo XV a. vidurio šalia rotušės stovėjo gotikinis bokštas, kuris, kaip ir rotušė, švenčių dienomis buvo iliuminuojamas, o iki vėlyvos nakties grodavo muzikantai.
1603 m. Vilniaus rotušė buvo rekonstruota. Ją sudarė keletas pastatų, formavusių uždarą kiemą. 1662 m. rotušės bokšte įrengtas laikrodis ir varpas. Dabartinę klasicistinę išvaizdą rotušė įgavo po 1788-1799 m. vykusios rekonstrukcijos, kuriai vadovavo Laurynas Gucevičius. L. Gucevičius pateikė tris rotušės rekonstrukcijos projektus, iš kurių buvo išsirinktas kukliausių formų projektas.
1749 m. rotušę, ir jos bokštą nuniokojo didelis gaisras. Praėjus vos dešimčiai dienų Vilniaus magistratas sudarė sutartį su architektu Jonu Kristupu Glaubicu (apie 1715–1767), kuris turėjo atstatyti bokštą. 1780 m. rugpjūtį, kilus gaisrui Vokiečių gatvėje, jis vėl vos nesudegė. Nepaisant sėkmingos baigties – bokšto dienos buvo suskaičiuotos. 1781 m. bokšto gelbėjimo operacijos ėmėsi L. Gucevičius.
Plačiau apie bokšto gelbėjimo operaciją galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Adresas: Didžioji g. 31
