Veldamai
Žodis veldamas kilęs iš veldėti, būti veldamu, t. y. valdyti, turėti valdžioje, gauti. Tai žmogus, kurį valdo kitas asmuo. Žodis naudotas XIV–XVI a., bet XVII a. išnyko iš lietuvių kalbos. Veldamas, kaip terminas, pirmiausia žymėjo nelaisvą žmogų, valstietį, vėliau šiuo terminu lietuviškieji raštai apibūdino visus bet kurio pono (pa)valdinius, priklausomus žmones. Terminas vartotas tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių žemėse, nes buvo būtent lietuviško socialinio proceso reiškinys. Veldamų sluoksnio raida – baudžiavos įsigalėjimo istorija Lietuvoje.
Grįžtamasis luomų ryšys: bajorystė ir veldamai
Pirmieji dokumentai apie veldamus yra santykinai seni ir siekia XV a. vidurį. Šitų ir XVI–XVII a. dokumentų turinys yra daugmaž panašus: vienos ar kitos kategorijos laisvųjų žmonių, valstiečių, tarnų socialinės kilmės ir priklausomybės nustatymo klausimai. Jei žmogus (arba jo pirmtakai) buvo pripažįstamas veldamu, jis be išimčių buvo vertinamas kaip bajorui priklausantis žmogus, baudžiauninkas.
“
„… Vytautas prastam žmogui veldamų neduodavęs, tiktai bajorams, geriesiems žmonėms…“
Veldamas savo padėties visuomenėje negalėjo keisti. Vertingi yra dokumentai apie bajorystės įrodymą, kai ją apginti užtekdavo liudijimų, kad didysis kunigaikštis abejotinos kilmės bajoro protėviams buvo davęs bent veldamą. Donatorių vardai leidžia nustatyti veldamų dovanojimo pradžią. Tai Skirgaila (1386–1392) ir Vytautas (1392–1430). Su pastarojo vardu siejama senesnėje lietuvių istoriografijoje pamėgta teisinė vienos teismo bylos klauzulė: „… Vytautas prastam žmogui veldamų neduodavęs, tiktai bajorams, geriesiems žmonėms…“. Nuo tada nusistovėjo tradicija veldamais vadinti tik bajorų valdinius valstiečius. Šis terminas retai buvo vartojamas. Didžiojo kunigaikščio valstiečiai niekada veldamais nevadinti – tik žmonėmis arba (pa)valdiniais. Veldamai – didžiojo kunigaikščio pradėtas socialinis procesas, dalinant jam pavaldžius laisvuosius žmones gimstančiam bajorijos luomui.
Valdovo dovana… priklauso valdovui
Po Valakų reformos veldamai sinonimiškai buvo suprantami kaip lažą einą baudžiauninkai tiahlyje, nelaisvi, neturintys teisės pasirinkti kito pono valstiečiai. Tai leidžia konstatuoti įbaudžiavintų valstiečių luomo susiformavimo pabaigą: veldamai, kaimynai, „tiagli“, neišeiviniai ir panašūs žmonės susiliejo į bendrą neprivilegijuotą socialinį sluoksnį.
“
Žygimanto Kęstutaičio 1434 m. privilegija atskleidžia, kad iki tų metų bajorams dovanoti veldamai valdovui mokėjo dėklą.
Bet veldamų „socialinė išvaizda“ jų sociumo atsiradimo metu buvo kitokia. Pradėti jos apibūdinimą tinka istoriko Juozo Jurginio klausimais: „Ar didysis kunigaikštis, atiduodamas bajorui valstietį veldamu, kartu atiduodavo ir visas jo pajamas, ar kai kurias pasilikdavo sau? Jeigu dalį pajamų pasilikdavo sau, tai kokių teisių bajoras turėjo į veldamo žemę ir į jį bei jo šeimos narius?“ Apie veldamų prievoles valdovui byloja jo privilegijos bajorams, kuriose kalbama apie jų prievolių sumažinimą ir panaikinimą. Žygimanto Kęstutaičio 1434 m. privilegija atskleidžia, kad iki tų metų bajorams dovanoti veldamai valdovui mokėjo dėklą. Ją monarchas atidavė bajorams. Dar aiškiau pasakoma didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1447 m. privilegijoje. Bajorams dovanotus žmones jis atleido nuo sidabrinės mokesčio, dėklos ir pastočių, ypač medžiagų (akmenų, tašytų rąstų, malkų plytoms ir kalkėms degti) gabenimo mūrinių pilių funkcionalumui palaikyti, šienavimo, tačiau su išlygomis didžiojo kunigaikščio naudai: „… išskyrus tačiau reikalingų naujų pilių statymą ir senųjų taisymą, taip pat išskyrus tuos… valstiečius ir valdinius, kuriuos mes esame jiems davę ir dovanoję. Tačiau senovinius ir nuo seno įprastus mums ir mūsų įpėdiniams patarnavimus, rinkliavas, stacijas (t. y. pasėdžius, – A. D.), naujų tiltų statymą, senųjų taisymą ir kelių priežiūrą paliekame neliečiamą…“.
Įdomybė
Apginti aukštą kilmę užtekdavo liudijimų, kad didysis kunigaikštis abejotinos kilmės bajoro protėviams buvo davęs bent veldamą (pavaldini). Yra žinoma teisinė vienos teismo bylos klauzulė: „… Vytautas prastam žmogui veldamų neduodavęs, tiktai bajorams, geriesiems žmonėms…“.
Vadinasi, Kazimieras nuo dėklos, pastočių, sidabrinės ir kai kurių darbų valdovui bajorams galutinai atleido tik Skirgailos, Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio dovanotus veldamus. Jo dovanotuosius atleis Aleksandras (1492–1506), o šio – Žygimantas Senasis (1506–1548). Šių valdovų privilegijos buvo apibendrintos Pirmojo Lietuvos Statuto (1529) normoje, atleidusioje bajorijos valstiečius nuo minėtų prievolių, bet valdovui vis dar liko pasėdžiai, kelių, tiltų ir pilių remontas bei statyba, pastočių davimas monarcho pasiuntiniams. Todėl iki 1529 m. Lietuvoje egzistavo dvi veldamų, įbaudžiavinamų valstiečių, kategorijos: senieji, su nedidelėmis išlygomis visiškai atiduoti bajorams, ir naujieji. Senųjų sluoksnis nepaliaujamai augo, naujųjų po 1529 m. negalėjo likti.
Nuo veldamo iki baudžiauninko
Veldamų socialinės raidos pradžioje bajorijai būdavo atiduodama tik dalis jų paslaugų, darbų ir mokesčių. Tai turėjo bajorijai palengvinti sunkėjančią ir brangią karinės tarnybos prievolę. Juozo Jurginio pastaba, kad šiame etape, kai veldamo dėkla, sidabrinė, pastotės dar mokėtos didžiajam kunigaikščiui, o bajoras tegalėjo iš veldamo gauti tik atodirbį, lažą savo ūkyje, yra taikli.
“
Būtent lažas, iš pradžių paslėptas po įprasta paprotine talkos forma, ir nutiesė kelią į lažinius-baudžiavinius santykius tarp bajorų ir valstiečių luomų, įtvirtintus per Valakų reformą.
Būtent lažas, iš pradžių paslėptas po įprasta paprotine talkos forma, ir nutiesė kelią į lažinius-baudžiavinius santykius tarp bajorų ir valstiečių luomų, įtvirtintus per Valakų reformą.
Kitaip susiklostė veldamų žemėvalda – jų žemė neatiteko bajorams. Tai buvo susiję su alodine veldamo žemės nuosavybės kilme ir veldamo kilme iš senojo laisvųjų žmonių sluoksnio. Tokios žemės nuosavybės formai pakeisti reikėjo didžiojo kunigaikščio leidimo. Istorijos šaltiniuose yra duomenų, kaip valstiečiai, valdovui leidus, savo žemę parduodavo bajorui ir net iš jo prisipirkdavo. Po veldamų išmaros šeimininkas-bajoras „paveldėdavo“ žemę be kliūčių. Vykdant Valakų reformą, valstiečių žemė, kuri priklausė bajorams ir valdovui, buvo paimta, sutelkta į vientisus plotus ir išmatuota valakais (21 ha). Kiekviena valstiečio šeima žemę atgavo ir galėjo ja naudotis, bet jau kaip valdovo arba bajoro nuosavybę, taigi patys tapo tik žemės valdytojais, o jų palikuonys tegalėjo paveldėti savo žemės valdymą.
Artūras Dubonis
J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962.
