Vaikelio Jėzaus špitolė
XVIII amžiaus antrojoje pusėje beglobiai vaikai tapo vis rimtesniu galvos skausmu Vilniaus miesto bendruomenei ir visų pirma dvasininkijai, nes pamestinukų skaičius išaugo iki keliolikos ir net kelių dešimčių kasmet. Nei XVIII a., nei anksčiau valstybė nesirūpino paliktais vaikais ir skurstančiais žmonėmis, globos institucijos atsirasdavo tik elito ir bendruomenių pastangomis.
1786 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiajame tribunole pasirodė Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė, siekdama suteikti būtiną prieglobstį likimo paliktiems vaikams, vaivadienė būsimajai Vaikelio Jėzaus špitolei padovanojo žemės sklypą ir tuščią mūrnamį už Subačiaus vartų.
Per penkerius metus ant kalno, šalia misionierių vienuolyno ir bažnyčios, iškilo didelis dviaukštis pastatas su erdviu kiemu, aptvertu aukšta mūrine tvora. Per tą laiką naujoji institucija susilaukė gausios kitų geradarių, tarp jų ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, paramos. Buvo nuspręsta, kad špitolėje darbuosis gailestingosios seserys šaritės, prieš beveik pusę amžiaus pradėjusios slaugyti ligonius Savičiaus gatvėje ir turėjusios ilgametę vaikų globos patirtį.
Galiausiai 1791 m. spalio 17 d., pirmadienį, naujoji špitolė atvėrė duris. Globos namuose apsigyveno daugiau nei 100 berniukų ir mergaičių. Tų pačių metų lapkričio 29 d. kunigas Adalbertas Czerechowskis pakrikštijo pirmąjį prie špitolės vartų paliktą vaiką ir davė jam Tomo vardą.
Daugiau apie pamestinukų globą Vilniuje galite sužinoti paspaudę šią nuorodą.
Prieglaudos vaikai, XX a. pirma pusė 
Vaikelio Jėzaus prieglauda (dešinėje), XX a. pr.
