Totorių veikla: nuo karių iki daržininkų
Vienintelių iš nekrikščionių totorių ūkinę raišką LDK tiesiogiai lėmė jų statusas visuomenėje ir bendruomenėje. Totoriai žiemionys už atliekamą karo tarnybą laikė dvarus, juos valdė, ėjo pareigas didžiojo kunigaikščio dvare. Neapsiribodami vien šiomis veiklomis, jie laipsniškai įsijungė ir į vežėjų verslą, vertėsi odininkyste. Miestuose ir priemiesčiuose įsikūrusių totorių ūkinė veikla mažai skyrėsi nuo įprastos miestiečiams, jos pasirinkimą ir sėkmę labiausiai įtakojo visuomenės poreikiai ir pasikeitimai ekonomikoje. Populiariausi amatai ir verslai tarp karo tarnybos neatliekančių totorių buvo odininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė (ypač žirgų auginimas) ir vežėjo darbas. Būtent šios nekilmingų totorių veiklos sritys buvo išvardintos ir II Lietuvos Statute, numatant, kad iš šių ekonominių veiklų gyvenantys totoriai privalo mokėti dvidešimties grašių pagalvės mokestį.
Nepralenkiami vežėjai ir kruopštūs meistrai
LDK totoriams praktiškai pavyko monopolizuoti prekių pervežimo ir vežimo paslaugų teikimą, jie tapo naudingais vietos pirkliams ir užsienio svečiams. Vadovaujančių pervežimo verslui vietas užėmė totoriai žiemionys, telkę aplink save miestuose gyvenančius ir šią veiklos sritį išmanančius žemesnio sluoksnio totorius.
“
Jau XVI a. paliktuose aprašymuose užsieniečiai kontrastingai apibūdina Vilniaus vežikus: jie rūstūs, nereiklūs, stačiokiški, bet ištikimi ir nuolankūs savų šeimininkų tarnai.
Įdomybė
Vienas ryškiausių ir net fenomenu laikytinu totorių karybos reiškinių – lengvoji totorių kavalerija. Nuo vieno iškilaus XVIII a. pradžios totorių pulko pulkininko Aleksandro Ulano (kilusio iš Lostajaus, netoli Ašmenos) totorių kariai imti vadinti ulonais. Nuo XVIII a. ulonų pulkų ėmė rastis ir Vakarų Europos valstybių kariuomenėse, pvz., Prancūzijoje (pranc. uhlans, ulans), Austrijoje bei Prūsijoje (vok. uhlanen). Tarpukario Lietuvoje garbės sargybą taip pat sudarė totorių kariai – ulonai.
Vežikais dirbančius, šios paslaugos teikimą organizuojančius ar valdančius totorius ne kartą mini LDK apsilankę užsienio keliautojai. Jau XVI a. paliktuose aprašymuose užsieniečiai kontrastingai apibūdina Vilniaus vežikus: jie rūstūs, nereiklūs, stačiokiški, bet ištikimi ir nuolankūs savų šeimininkų tarnai. Manoma, kad pervežimų verslas totoriams buvo pelningas iki geležinkelio atsiradimo, o kai kuriose buvusios LDK dalyse, pvz., apie Slanimą pervežimo paslaugas totoriai teikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Su totoriams būdingu prekių ir krovinių pervežimo subtilumų išmanymu sietina ne tik arklininkystė, bet ir totorių samdymas pasiuntinių bei pašto tarnybai. Totoriams kazokams net buvo priskirta specifinė korespondencijos, svarbių dokumentų išvežiojimo ir gabenimo prievolė.
Tradicinis totorių amatas buvo odininkystė, jie garsėjo meistriškumu ir sudarė rimtą konkurenciją krikščionių amatininkams odminiams. Dažno krikščionių amatininkų odminių cecho statute buvo įtrauktas punktas, draudžiantis totoriams supirkinėti neišdirbtas odas cecho įtakos zonoje. Nors ne itin palankiai totorių atžvilgiu nusiteikusieji juos vadino „odų raugintojais“, totoriai bendruomenės viduje šią veiklą laikė garbingu, gilias tradicijas turinčiu amatu. XVII amžiaus vid. totorių dalis tarp visų LDK amatininkų odininkų buvo ženkli, jie sudarė apie penktadalį visų odminių. Savo pobūdžiu odininkystei artimais amatais (kailiadirbyste, pakinktų gaminimu ir batsiuvyste) totoriai vertėsi retai. Jie dažniau dirbo, ruošdami žaliavą odinių daiktų gamybai, nors pasakojama, kad Steponas Batoras avėjo totoriaus Mustafos taisytus batus. Skirtingose LDK vietose yra minimi ir pavieniai totoriai, dirbantys barzdaskučiais, auksakaliais, siuvėjais ar tymo gamintojais.
Pagarsėję ietim ir kauptukais
Totoriams nepalankus Petras Čyževskis yra pripažinęs vienintelį totorių pranašumą, kad „agurkus, ropes, svogūnus, ridikus jie užaugina ankščiau už kitus valstiečius“. Istorijos šaltiniai liudija, kad miestuose ir priemiesčiuose nedideliuose sklypuose prie namų totoriai augindavo daržoves ir jas parduodavo. Tikėtina, kad daržininkystė buvo gretutinė veikla šalia pastovesnio ir mažiau nuo gamtinių sąlygų priklausančio amato ar kitos veiklos. XVI–XVII a. daržininkyste gausiai vertėsi Vilniaus ir jo apylinkių totoriai, užaugintas daržoves jie parduodavo sostinėje. Tulžingas P. Čyževskis svarstė, kad apgyvendindamas totorius Vokėje didysis kunigaikštis Vytautas tikėjosi, kad jo dvaras nuolat bus aprūpintas daržovėmis – agurkais ir svogūnais.
Dalis totorių žiemionių, nepajėgusių savarankiškai išsirengti karo tarnybai, palaipsniui iš karo prievolininkų virto algininkais, karyba jiems teikė pragyvenimo šaltinį. Totoriai algininkai kovėsi LDK kariuomenėje ar magnatų formuojamuose privačiuose būriuose. Karyba buvo seniausia Lietuvos totorių veikla, šioje srityje jie darė sėkmingą karjerą, teikusią jiems socialinio mobilumo galimybes.
“
Karyba buvo seniausia Lietuvos totorių veikla, šioje srityje jie darė sėkmingą karjerą, teikusią jiems socialinio mobilumo galimybes.
Pirmasis totorius generolas Čimbajus Murza Rudnickis (mirė 1760 m.) vadovavo totorių algininkų pulkams Saksų kariuomenėje. Vienas ryškiausių ir net fenomenu laikytinu totorių karybos reiškinių – lengvoji totorių kavalerija. Nuo vieno iškilaus XVIII a. pradžios totorių pulko pulkininko Aleksandro Ulano (kilusio iš Lostajaus, netoli Ašmenos) totorių kariai imti vadinti ulonais. Nors pulko vadai keitėsi, būrys išlaikė ulonų vardą. Ulonus išskyrė ne tik dėvima kepurė konfederatė, savita ginkluotė – ilga ietis su vėliavėle jos viršūnėje, bet ir gebėjimas suduoti tik ietimis ginkluotų raitelių smūgį. Ulonų ginklą – ietį XVIII a. II p. perėmė Abiejų Tautų Respublikos kavalerija. Tadas Kosciuška ietimis apginklavo ir visus sukilėlius (1794). Nuo XVIII a. ulonų pulkų ėmė rastis ir Vakarų Europos valstybių kariuomenėse, pvz., Prancūzijoje (pranc. uhlans, ulans), Austrijoje bei Prūsijoje (vok. uhlanen). Tarpukario Lietuvoje garbės sargybą taip pat sudarė totorių kariai – ulonai.
Nors totorių ūkinė veikla LDK buvo skirtinga, visuomenėje labiausiai atpažįstami totoriaus – kario, totoriaus – odininko ir totoriaus – vežėjo vaizdiniai, jie priimtini ir šiandienos Lietuvos totoriams.
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė
