„Tikrai būtų užmušęs…“ Buitinių konfliktų frazeologija XVII a. Vilniaus miesto teismų knygose
Dėl garbės įžeidimo, grėsmės sveikatai, turtinių ir daugelio kitų reikalų būdavo įprasta teisybės ieškoti teismuose. Pradedant bajoriškais žemės, pilies ir baigiant miestų teismais, besibylinėjančių tikslai ir jiems pasiekti pasitelkta teisminė frazeologija būdavo panaši. Per netrumpą teismų egzistavimo laiką LDK susiformavo bendros frazeologinės klišės, kalbinė retorika, kuri būdinga daugeliui nagrinėtų bylų bei atskiroms jų dalims (pasakojimui, nuosprendžiui ir pan.). Galima išskirti net atskirą „teisminį žanrą“. Toks žanras buvo žinomas, nors teisminiai tekstai, skirtingai nei laiškų rašymo menas (epistolografija), retai aptarinėti.
Teisminiai dokumentai – ne tik besibylinėjančių pusių paraiškos, bet ir juos surašiusių raštininkų, rašovų produktas. Besibylinejančių pasakojimus užrašinėdavo teismo raštininkai, todėl į teismų dokumentus prasiskverbdavo jų stilistika. Šie „autoriai“ buvo įgudę surašinėti ir redaguoti tokius tekstus. Išmanydami teismų retoriką, jie į įrašus įterpdavo įprastas frazeologines klišes.
„Nepaguodžiami lūdesyje“ ieškovai ir „Dievo baimę pamiršę“ kaltinamieji
Pažvelkime, kaip atrodė XVII a. besibylinėjančio Vilniaus miestiečio tipinės teisminės frazeologijos dalys. Į teismus buvo kreipiamasi patyrus vienokią ar kitokią žalą. Perskaičius daugelio skundų pradžias, kyla įspūdis, kad nukentėjusieji patyrė milžiniškų nuostolių, jiems grėsė viso turto, garbės ar net gyvybės praradimas. Todėl skundai paprastai prasidėdavo fraze „su dideliu ir nepaguodžiamu liūdesiu“.
“
„Pamiršusi dievobaimingumą ir teisės griežtumą bei nepaisydama našlei priderančio padorumo“ vilnietė Dorota Tomkovidova kaltinta pradėjusi „palaidą gyvenimą“.
„Dėl nepakeliamos padarytos skriaudos“ į teismą XVII a. pab. kreipėsi vilnietis Jurgis Grosas. Vilniaus pirklys Afanasas Ivanovičius buvo „nepaguodžiamas savo liūdesyje“, todėl negalėjo tylėti ir kreipėsi į teismą.
Nusikaltimo motyvacijos pateikimas prasidėdavo įprastu posakiu, jog apkaltintasis „pamiršęs Dievo baimę ir teisės griežtumą“. Prie šios frazės kartais būdavo pridedamas ir „garbingumo nepaisymas“. „Pamiršusi dievobaimingumą ir teisės griežtumą bei nepaisydama našlei priderančio padorumo“ vilnietė Dorota Tomkovidova kaltinta pradėjusi „palaidą gyvenimą“. Visus šiuos išvardytus principus pamynė ir totoriai broliai Dovydavičiai, 1680 m. užpuolę kitą totorių Joną Bogdanovičių. Tokios klišės būdingos daugeliui XVII a. II p. vilniečių bylų, tik neaišku, kiek kaltininko elgesio motyvas, kaip ir pats kaltinimas, buvo pagrįsti. Sutirštinus spalvas buvo siekiama patraukti į savo pusę teisėjus, sumenkinti ir apjuodinti kaltinamąjį.
Moralinės žalos ieškiniai: užgaulės ir keiksmai
Kaltinamojo poelgis nukentėjusiam visada atrodydavo netikėtas, o priežastys – nežinomos. Kartais kaltinamasis poelgį buvo sumanęs „dėl neaiškių priežasčių jau anksčiau“. Taip 1678 m. Vilniaus suolininkas Simonas Romanovičius skundė vilnietį pirklį Joną Gilevičių, kad šis užsiėmė burtininkavimu „neaišku, dėl kokių priežasčių“. Kaltintojai siekė sustiprinti savo, kaip nekaltos aukos, „Dievo avinėlio“ įvaizdį.
Bylose nemažai dėmesio būdavo skiriama užgauliojimams. Neva kaltinamasis „kandžiais, užgauliojančiais ar nepagarbiais žodžiais“ suniekino, sugėdino, primelavo ir panašiai. Taip 1678 m. cukrininkas Jonas Engleris, priimtas gaminti cukrų ir marcipanus miestiečiui Jonui Kristupui Donatui, nebūdamas tikras dėl svarstyklių rodmenų, „primelavo ir sugėdino jį […] tokios anokios motinos sūnumi […] bei popiežiaus šunimi išvadino“. Populiarūs buvo įvardijimai „negarbingos, šiokios anokios motinos sūnumi“, „neteisėtos santuokos sūnumi“, „pavainikiu, nešvarios lovos sūnumi“, „nešvarios lovos vaikais“. Siekiant padidinti patirto užgauliojimą laipsnį, būdavo pasitelkiamas šuns, kartais beždžionės ar valstiečio, nelaisvojo topas. „Piktadariu, šunimi ir nelaisvuoju“ buvo pavadintas Vilniaus bajoras Gricka Pacevičius. Nukentėjusieji teigdavo, kad kaltinamieji „grasino gyvybei ir sveikatai“. Štai 1656 m. Regina Veselaitė skundė savo vyrą, kad šis „dažnai grasino jos ir jos vaikų sveikatai“, todėl ji, baimindamasi dėl savo gyvybės, kreipėsi į teismą.
Įdomybė
XVII–XVIII a. teismų bylose nemažai dėmesio skirta užgauliojimams, garbės įžeidimams. Įžeistieji skųsdavosi buvę išvadinti „negarbingos, šiokios anokios motinos sūnumis“, „neteisėtos santuokos sūnumis“, „pavainikiais, nešvarios lovos sūnumis“, „nešvarios lovos vaikais“, „piktadariais“, „šunimis“ ar „nelaisvaisiais“.
Po dramatiška teismine kalba besislepiantys buitiniai konfliktai
Po įvadinių bylos dalių būdavo pereinama prie esmės – kaltinamojo akto. Daugelis tokio tipo bylų panašios – buitiniai miestiečių konfliktai vykdavo, kaip taisyklė, artimoje jų aplinkoje, namuose, kieme ar gatvėje, konfliktus stebėdavo liudytojai (giminaičiai, kaimynai, praeiviai). Konfliktuose dalyvaudavo skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingo išsilavinimo miestiečiai, todėl bylos skirdavosi, o jų aprašymai būdavo individualizuoti.
Bylos ieškovo kalba paprastai baigdavosi prašymu pradėti teisminę bylą. Prašymą lydėdavo teisminė klišė: „Norėdamas visa tai pagal baudžiamą procedūrą atlikti“ (criminaliter czynić). Šiais žodžiais daugeliui ieškovų baigdavosi teismo procesas, jie pasiekdavo, kad jų kaltinimai būtų įrašyti į teismų knygas, kartu jie užsitikrindavo savo nekaltumo įrodymus. Teismams dažnai pasitaikiusiose smulkesnėse buitinėse bylose rūpėdavo ne tiek tęsti procesą, kiek sutaikyti puses.
“
Teismams dažnai pasitaikiusiose smulkesnėse buitinėse bylose rūpėdavo ne tiek tęsti procesą, kiek sutaikyti puses.
Kita vertus, dalis kaltinimų išsirutuliodavo į realų teismo procesą, bet nebūtinai kaltintojai laimėdavo. Kartais teisi pasirodydavo kaltinamoji pusė, o dėl tipinės teisminės frazeologijos ieškovams pavykdavo užtušuoti realius įvykius, nuslėpti tiesą. Šunimi, beždžione ar „nešvarios lovos sūnumi“ pavadintas kaltinamasis nebūtinai elgėsi negarbingai. Galėjo būti ir atvirkščiai. Todėl teismų aktus reikia skaityti kritiškai, nepasiduodant teismo raštininkų ir besibylinėjančių pusių frazeologijai. 1646 metų gegužės 11 d. burmistro S. Krasovskio žmona Apolonija vyro vardu protestavo prieš tarėją J. Koženkovskį ir kitus asmenis, kurie „norėjo jį nužudyti“. Nukentėjusysis buvęs tiek sužalotas, jog tegalėjo tik gulėti namuose Arklių gatvėje. Nepaisant to, nelaimėlis dar gyveno daugiau kaip 10 metų… Aišku, niekas jo žudyti ir negalvojo. O tikint teismine frazeologija, bemaž visi vilniečiai norėjo vienas kitą nužudyti ir tik stebuklų dėka jie liko gyvi…
Aivas Ragauskas
David A. Frick, „Słowa uszczypliwe, słowa nieuczciwe. Język sporów sądowych i ruska polemika“, in: Terminus, 2010, Nr. 12, vol. 2 (23), p. 15–35.
