Teisėjai – nusikaltėliai
Teisėsaugos pareigūnams keliami aukšti moraliniai kriterijai. Kilus menkiausiam įtarimui, teismo pareigūnas turi nusišalinti nuo darbo baudžiamosios teisės srityje, nekalbant apie tai, jei kaltinimai (ypač dėl sunkių nusikaltimų) nuolat kartojasi ir teismas pripažįsta tokį pareigūną kaltu. Šiandien ne vienas prokuroras ar teisėjas baudžiamas už prasižengimus tarnyboje, o kartais ir už tai, kad įsipainioja į kriminalines veikas. Kaip buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?
Aukštų teismo pareigūnų (ypač teisėjų) pareigos tuo metu buvo svarbios bajorijos hierarchijoje. Teismai stipraus administracinio aparato neturėjusioje valstybėje buvo svarbus svertas, kuriuo galima buvo manipuliuoti, siekiant didesnės savo ar savo giminės įtakos. Štai 1747 m. Ašmenos pavieto bajoras Adomas Pševlockis kreipėsi į Vilniaus pilies teismą ir skundė Ašmenos žemės raštininką Tomą Čechovičių bei Ašmenos pilies raštininką Juozapą Kristupą Vainą, kurie jo skundo dėl antpuolio nepriėmė į Ašmenos teismus.
Dalgiais ir spragilais ginkluotų pareigūnų siautėjimas
Apie įvairius teisėjų ir kitų teismo pareigūnų smurtinius nusikaltimus, kuriais pastarieji kaltinti, teismų knygose informacijos galima rasti nemažai. Tiesa, neretai ne teisėjai, o jų pavaldiniai atlikdavo smurtinius veiksmus, bet pagal to meto teisę atsakomybė tekdavo jiems. Vargu ar teisėjai, kurių tarnai smurtaudavo ar plėšikaudavo, nežinodavo apie tai ar skubėdavo spręsti konfliktus…
“
Vargu ar teisėjai, kurių tarnai smurtaudavo ar plėšikaudavo, nežinodavo apie tai ar skubėdavo spręsti konfliktus…
Skųsti teisėjai ir dėl kūno sužalojimų. Štai 1734 m. kelyje užpuolikai kirviais ir spragilais, dalgiais ir šautuvais puolė visos Rusios metropolito Atanazijaus Šeptickio dvaro pareigūną (byloje vardas neminėtas). Tuo kaltintas Smolensko pateisėjis Jonas Stanislovas Kulieša ir jo valstiečiai.
Teismą pasiekdavo skundai ir dėl teismo pareigūnų įvykdytų antpuolių, nelegalių įkalinimų. Štai Andrius ir Pranciška Radzevičiai protestavo prieš Breslaujos pilies teisėją Nikodemą Gečevičių bei jo pagalbininkus. 1749 metais užpuolę savininko namą Pagaluonėje (prie Inturkės), antpuolininkai bajorą A. Radzevičių suėmė, sukaustė ir nuvežė į Vilniaus pilies įgulos kalėjimą. Vėliau A. Radzevičių iš ten paleido. Po kiek laiko antpuolininkai jį vėl suėmė ir sukaustytą nugabeno kalinti į dvarelį Vilniuje. Po to A. Radzevičių išvežė į Minską, kur vyko Lietuvos vyriausiasis tribunolas. Skundo autoriams tokie teisėjo veiksmai atrodė kaip neregėto masto piktnaudžiavimas padėtimi. Matyt, kaltinamasis mąstė, kad vykdo pareigą ir baudžia prasikaltusį (nežinia dėl kokių nuodėmių) bajorą taip, kaip numato įstatymai.
Kartais teisėjai antpuoliuose dalyvaudavo kartu su kitais savo giminės nariais. Štai 1750 m. Vilniaus akademijos jėzuitai kaltino Skarbekų-Važinskių giminę: LDK raštininką Mykolą, Ašmenos pateisėjį Martyną bei kitus bajorus ir valstiečius. Jie užpuolė valstiečius vietovėje Kamenyj Loho (dabartinėje Baltarusijoje) su šautuvais, spragilais ir dalgiais, grobė grūdus ir daržoves.
„Teisė“ plėšikauti
1766 m. Florijonas Oganovskis skundė Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėją Steponą Horodenskį, kuris su pagalbininkais nusiaubė Gelvonų valdas, smurtavo prieš bajorą, jį žiauriai sumušė. Teisėjas ne tik mušė nukentėjusį, bet ir kvietė į dvikovą, o po to tą daryti liepė savo pavaldiniams.
Įdomybė
1771 m. miestietis ir pirklys Konstantinas Šelepienis skundėsi, kad jį, „ramiai gyvenusį 12 metų savo name“, su pagalbininkais ir kareiviais užpuolė Trakų pilies teisėjas Juozapas Jelenskis, išvijo jį iš namų, smurtavo prieš jo šeimyną, pagrobė nemažai turto. Tokių skundų prieš aukštus pareigūnus buvę ne vienas. Deja, nors Lietuvos Statutas ir kiti šalies įstatymai už teisėjų nusikaltimus numatė griežtas bausmes, daugelis kaltinamųjų likdavo savo postuose ir eidavo pareigas.
Tarp antpuolių organizatorių buvo teismų ir kiti pareigūnai. Kaip kaltinamieji minėti Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalas Mykolas Gurskis, regentas Kazimieras Bohušas, Smolensko žemės teismo raštininkas Karolis Petrovskis, Vilniaus žemės teisėjas Jonas Albrechtas Čyžas.
Apie teisėjų nuodėmes liudija bylos, parengtos Vilniuje. 1771 metais dėl Paškevičių mūrinio namo užpuolimo skundėsi miestietis ir pirklys Konstantinas Šelepienis. Žmogus skundėsi, kad jį, „ramiai gyvenusį 12 metų savo name“, su pagalbininkais ir kareiviais užpuolė Trakų pilies teisėjas Juozapas Jelenskis, išvijo jį iš namų, smurtavo prieš jo šeimyną, pagrobė nemažai turto.
Pasitaiko skundų dėl teisėjų plėšikavimų. 1788 metais Stanislovas Deihmanas ir jo žmona Barbora skundė Vilniaus žemės teisėją Vladislovą Šadurskį. Šis liepė grobti prie Neries sukrautą medieną, už kurią nesumokėjo. Stanislovo Deihmano žmona priešinosi, bet buvo sumušta. Kai jos ginti atvyko vyras, jį sumušė, iš jo atėmė pistoletą ir vestuvinį žiedą.
Kas nuteis teisėją?
Kartais teisėjai ne tik tapdavo skundų objektais, juos net nuteisdavo laisvės atėmimo bausmėmis. 1739 metais po bylos tarp Mykolo Radvanskio ir Vilniaus žemės teisėjo bei Karpovičių seniūno Antano Šumskio sprendimo pastarajam buvo paskirta 6 savaičių bausmė už ieškovo bajoro surišimą ir įkalinimą. Ar minėtas teisėjas iškalėjo nurodytą laiką ir kaip klostėsi jo tolesnė karjera, gaila, žinių nėra.
“
Kaltinamasis teisėjas nešė į teismo kanceliariją midų, girdė bajorus, privertė pasirašyti juos po tekstu, kurio jie neskaitė.
Kartais teisėjai piktnaudžiaudavo savo padėtimi. Štai 1743 m. Mstislavlio pilies teisme broliai Leonas ir Teodoras Vainos pasiekė, kad minėto pavieto vaiskis ir teisėjas Florijonas Markovskis Pranckevičius kalėtų 6 savaites bokšto kalėjime ir sumokėtų 200 kapų išpirkos. Teisėjas delsė atvykti į kalėjimą. Vėliau atjojo su gausia palyda ir ėmė grasinti, kilo grėsmė teismo generolui (vazniui) Jonui Nekraševičiui, šis slėpėsi. Nesaugu buvo ir Vainoms. Kaltinamasis teisėjas nešė į teismo kanceliariją midų, girdė bajorus, privertė pasirašyti juos po tekstu, kurio jie neskaitė. Vainos, kuriems irgi liepta pasirašyti šį dokumentą, teigė, kad taip norėta užglaistyti bylą. Išsigandę bajorai kreipėsi į Vilniaus pilies teismą, nes savo paviete tai daryti bijojo.
Nors Lietuvos Statutas ir kiti šalies įstatymai už teisėjų nusikaltimus numatė griežtas bausmes, panašių skundų pasitaikydavo nuolat. Daugelis kaltinamųjų likdavo savo postuose ir eidavo pareigas. Klausimų – daug…
Domininkas Burba
