Talka, arba Kaip bendruomenės solidarumo paprotys virto vergiška prievole
Dauguma viešo ir valstybinio gyvenimo reiškinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje net ir lietuvių kalba buvo vadinami slaviškos kilmės žodžiais: valsčius, dvaras, valakas, bažnyčia, turgus… Dabar juos suprantame kaip lietuviškus. Nenuostabu, juk jie prasiskverbė į lietuvių kalbą tada, kai rusėnų ir lenkų kalbos vyravo valstybės politiniuose sluoksniuose. Keisčiau atrodo tai, kad dabar nevartojame arba beveik nesuprantame senų lietuviškų žodžių, kurie minimi XV–XVIII a. slavų kalbomis surašytuose raštuose: dėkla, mėsliava (mezleva), veldamas, dailidė, jauja… Kai kurie jų prasiskverbė giliai į slavų kalbas ir dabar suprantami kaip vietiniai žodžiai. Vienas tokių – talka (толка, tłoka). Jis reiškė paprotį, kada kaimo bendruomenė ateidavo padėti kam nors baigti ūkio darbus. Atsidėkodamas žmogus po darbo surengdavo vaišes ir pasilinksminimus (šokius, žaidimus). Nors talkos terminas plačiai vartojamas ir šiuolaikinėje kalboje, tačiau istorijoje jo reikšmė nuolat kito.
Įdomybė
Talka (paprotys, kada kaimo bendruomenė ateidavo padėti kam nors baigti ūkio darbus) – senai Lietuvoje vartotas žodis, prasiskverbęs ir į slavų kalbas. Išlikę baltų kalbų paminklai rodo, jog talkos termino nežinojo nei prūsai, nei latvių protėviai. Dar keisčiau, šis žodis identiška lietuvių kalbai prasme ligi šiol vartojamas estų kalboje. Kas jį iš ko pasiskolino, estai – iš lietuvių ar lietuviai – iš estų, gali pasakyti kalbininkai.
Nesibaigiantys darbai svetimuose laukuose
1557 m. valdovo dvarų valdinių gyvenimą pakeitę valakų nuostatai taip apibrėžė pagrindines valstiečių prievoles: „Kiekvieno jungvalkio (dvarui darbo prievoles vykdančio valstiečio) valakas [turi atlikti dvare] dvi darbo dienas per savaitę bei talkas keturiais metų laikais su tokiu [inventoriumi], koks bus pareikalautas. Ir dėl to jie (jungvalkiai) turi būti atleisti nuo darbų Kalėdų savaitę ir Didžiojo Pasninko savaitę, ir Velykų savaitę. O kur jų darbo nereikėtų, tegul [jie] bus pasodinti ant mokestinės žemės, ir turės duoti nuo tos žemės, kurioje sėdi, po 30 grašių, [o už] talką – 12 [grašių] arba už talkas 12 grašių. O už gvoltus (skubų nenumatytą darbą), kurie iš anksčiau nustatyti, [turi duoti] statinę rugių arba 10 grašių. Ir tokie sodybininkai (osadininkai arba mokestinėje žemėje pasodinti valstiečiai) nieko daugiau dirbti neprivalo, išskyrus šienavimo prievolę. Ir jiems privalu taip padaryti ir savo laiku to laikytis, kad šienavimo prievoles po lygiai pasidalintų, pasiskirstę į jungvalkių ir sodybininkų vaitijas…“
“
Talkos papročio įrašymas į Lietuvos valstiečių „statutą“ – valakų nuostatus – nulėmė šio termino platų vartojimą iki pat XIX amžiaus.
Talkos papročio įrašymas į Lietuvos valstiečių „statutą“ – valakų nuostatus – nulėmė šio termino platų vartojimą iki pat XIX amžiaus. Per visą šį laikotarpį talkos, kaip papildomos darbo prievolės, buvo reikalaujama iš visų dvarui priklausiusių valstiečių kategorijų. Nuo lažo ji skyrėsi tuo, kad buvo numatyta tik per didžiuosius darbymečius. Kitaip nei lažą, kurį eiti turėjo vienas darbingas ir suaugęs valstiečių šeimos vyras, į talkas privalėjo eiti visa valstiečio šeima, išskyrus mažus vaikus. Šiuo požiūriu talkos buvo panašios į gvoltus, tačiau pastarųjų buvo reikalaujama tada, kai atlikti skubiems sezoniniams darbams talkų laiko neužtekdavo. Toks talkų ir gvoltų neapibrėžtumas ypač skaudžiai žeidė valstiečius, nes juos atitraukdavo nuo skubių ir svarbių darbų jų pačių ūkiuose.
Lietuviškas talkos papročio pavadinimas nusistovėjo, kai LDK politiniame gyvenime didesnę reikšmę turėjo lietuvių kalba. Tikėtina, kad tai įvyko XV a. ar net anksčiau. Išlikę baltų kalbų paminklai rodo, jog talkos termino nežinojo nei prūsai, nei latvių protėviai. Dar keisčiau, šis žodis identiška lietuvių kalbai prasme ligi šiol vartojamas estų kalboje. Kas jį iš ko pasiskolino, estai – iš lietuvių ar lietuviai – iš estų, gali pasakyti kalbininkai. O istorikai domisi, kada šis terminas paplito raštijos kalboje ir kaip keitėsi jo prasmė.
Archainio papročio transformacija
Talkų paprotys LDK raštuose pasirodė XVI a. pradžioje. Jis minimas 1501 m. Bielsko regioninėje privilegijoje bei 1514 ir 1529 m. didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo nuostatuose dvarų valdytojams.
Jei iš valakų nuostatų matome, kad talkas turėjo atlikti visi dvarui priklausę valstiečiai (tiek lažininkai, tiek sodybininkai), tai minėtuose didžiojo kunigaikščio nuostatuose talkų reikalauta iš platesnio dvaro valdinių rato: „Taip pat mūsų kelio bajorai [ir] eiguliai, kurie nuo senų laikų karo tarnybą privalo tarnauti, šieną šienauti, o taip pat ir žvejai, bartininkai, kalviai ir kiti mūsų dvarų valdiniai, kurie jungvalkių tarnybos netarnauja, [visi] jie privalo 12 dienų per metus į talkas mūsų dvaruose eiti: tris dienas pūdymą arti, tris dienas į javų [laukus traukti], tris dienas su pjautuvu javus kirsti, tris dienas į vasarojų [eiti]; o šieną šienauti, kaip nuo seno [įprasta]. [O] nuo kitų tarnybų [jie] turi būti atleisti…“
Tad XVI a. pr. dvarų nuostatai rodo, kad į talkas šaukiamų žmonių kategorijų ankstesniais laikais buvo daugiau. Dauguma kategorijų buvo panaikintos valakų reformos metu: bajorai keliuočiai, žvejai, kalviai ir t. t. buvo pasodinti į valakus ir tapo lažininkais ar sodybininkais (činšininkais). Nuostatai liudija, jog XVI a. pr. į talkas ėjo ir nekilmingi bajorai (keliuočiai). Nors pagrindinė jų prievolė iki XVI a. vid. buvo tarnauti karinę tarnybą valdovo pilyse, tačiau taikos metu jie greta talkų dar atliko ir pievų šienavimo prievolę.
“
Vargu ar kuri nors bendruomenė būtų išlikusi, jei nebūtų turėjusi kolektyvinių darbų: pilių-slėptuvių statyba buvo suinteresuoti visi bendruomenės žmonės.
Nuo tokios prievolės, kaip ir nuo darbų valdovo pilyse bei dvaruose, 1387 m. buvo atleisti Lietuvos, o 1441 m. Žemaitijos bajorai. Talkų paprotys išsirutuliojo iš senos, visą bendruomenę apimančios prievolės statyti ir remontuoti kunigaikščio pilis bei aprūpinti jose buvusias arklides šienu. Papročio šaknys buvo giliai įsismelkusios į ikivalstybinį lietuvių bendruomenių gyvenimą.
Vargu ar kuri nors bendruomenė būtų išlikusi, jei nebūtų turėjusi kolektyvinių darbų: pilių-slėptuvių statyba buvo suinteresuoti visi bendruomenės žmonės. Todėl kolektyvinių darbų papročius turėjo visos bendruomenės. Lietuvos atvejis išskirtinis tuo, kad jis plačiai paplito. Ko gero, jis plito XIV a. kartu su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžia. Taip talkos atsirado valdovo dvarams pajungtose vakarų rusėnų žemėse ir pietvakarių Žemaitijoje, kur buvo sukurtas Lietuvos valdovų pilių tinklas. Kai Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė dalinti valstiečius su jų prievolėmis bajorams, talkos paplito ir privačiose valdose. XV amžiaus II p. pasibaigus ilgam karui su Vokiečių ordinu, daug Lietuvos valdovo pilių virto dvarais. Plečiant jų arimus reikėjo daugiau darbo jėgos, todėl anksčiau aktualūs pilių statybos ir remonto darbai buvo pakeisti darbu laukuose.
Per XV a. talkos prievolė, daug kur praplėsta dėl valstiečių įvairių įsiskolinimų dvarui, tapo jungvalkių tarnyba: nereguliarus darbo dienų skaičius ir talkos. Tai reiškė lažą. Tačiau tokio lažo reikalauta ne iš valako, o iš valstiečių tarnybos – didelės valstiečių šeimos, neatsižvelgiant į jos turimą dirbamos žemės kiekį. Darbo dienų skaičių lėmė dažnai niekur neužrašytas paprotys. Ši aplinkybė leisdavo dvarų valdytojams savavališkai padidinti jungvalkių darbo dienų skaičių. Padėties nepakeitė ir valakų nuostatai. Nepaisant juose numatytų dviejų darbo dienų per savaitę, jau XVI a. pab. iš valstiečio reikalauta šešių. Taip senas bendruomenės solidarumo paprotys virto dvaro prievole, kurios vykdymo sąlygas diktavo dvarponis.
Eugenijus Saviščevas
Jurginis J., Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 240–245.
