Skarulskių bizantiškos fantazijos
Skarulskiai, Kantakuzenai ir Paleologai. Kas jie? Mūsų ausims labiau įprastos yra senųjų LDK giminių – Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių ir Pacų – pavardės. Retas yra girdėjęs apie Skarulskių giminę. Jie nėjo svarbių pareigų ir nevaidino reikšmingo vaidmens valstybės politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime. Bet Skarulskiai buvo ne iš kelmo spirti – jie puikiai naudojosi savo giminės atstovo Jono Skarulskio naudinga santuoka su aukšto rango kilmingąja Liudvika Ciechanoviecka, kurios giminėje iš motinos pusės buvo paplitusi kilmės iš Kantakuzenų legenda, o šie kildino save iš Paleologų. Jei pasitelksime matematinius terminus ir Skarulskius įvardinsime kaip „iksą“, tai Kantakuzenus ir Paleologus galime vadinti „igreku“, nes juos žino tik istorijos tyrinėtojai. Susipažinkime su šiomis giminėmis.
Apie tai, kaip Kauno pavietas priartėjo prie Bizantijos
Skarulskių giminė LDK žinoma nuo XVI a. vidurio. Giminės pradininkas – Michna (Mykolas). Vedybos visais laikais buvo ne tik svarbus žingsnis jaunųjų gyvenime, jomis domėjosi ir visuomenė. Vedybos tapdavo puikia proga pademonstruoti savo giminės atstovų geras savybes, pasigirti senais ir garsiais protėviais. Jei tokių neturėdavo, neretai „skolindavosi“ iš giminės, su kuria giminiuodavosi.
Įdomybė
XVII a. LDK itin išpopuliarėjo kilmingųjų dorybėms ir kilmei išaukštinti rašomi vestuviniai epitalamijai – proginės kalbos, kurių istorija siekia antikos laikus. Epitalamijai neretai buvo iliustruojami kilmingųjų herbais, o kartais – visą leidinio lapą užimančiomis puošniomis iliustracijomis – frontispisais.
Kilmingųjų dorybėms ir kilmei išaukštinti būdavo rašomi vestuviniai epitalamijai – proginės kalbos, kurių istorija siekia antikos laikus. Viduramžiais epitalamijai primiršti, o Renesanso laikotarpiu vėl atgaivinti Italijoje. D‘Esčių, Aragonų ir Sforcų giminės samdydavo humanistus, šie kurdavo gimines garbinančius tekstus. Vestuvių epitalamijai tapo kilmingųjų propagandos įrankiu, statuso visuomenėje įtvirtinimo ir įtakos plėtimo būdu. Netrukus epitalamijų žanras, paplitęs ir kitose Europos valstybėse, pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur ypatingo populiarumo tarp kilmingųjų sulaukė XVII amžiuje. Epitalamijai neretai buvo iliustruojami kilmingųjų herbais, o kartais – visą leidinio lapą užimančiomis puošniomis iliustracijomis – frontispisais. Tai rodydavo ne tik užsakovo finansines galimybes, bet ir norą puikuotis, pabrėžti savo statusą visuomenėje. Taip buvo padaryta ir 1683 m. Kauno maršalaičio Jono Skarulskio ir LDK stovyklininkaitės Liudvikos Ciechanovieckos vedybų proga. Stanislovo Ksavero Rodkevičiaus sukurtą epitalamiją puošia puikus vario raižinys, kuris kartu su tekstu atspindi Skarulskių bizantiškas fantazijas.
Žvaigždžių dulkės ant maršalaičio žipono
Vestuvių epitalamijo autorius, kalbėdamas apie Joną Skarulskį, pabrėžia jo indėlį 1673 m. Chotino ir 1674 m. Baro mūšiuose. Turint omenyje Jono Skarulskio jauną amžių ir tai, kad jis dar nėjo jokių pareigų, todėl dar negalėjo pasižymėti visuomenėje, jo asmuo, kaip turintis daug talentų, buvo šlovinamas, pasitelkus vaizdingą poetinę kalbą. Labiausiai akcentuoti Kauno maršalaičio žygdarbiai tėvynės labui. Pasitelkta metafora – „sostas rūmų centre, paremtas safyro kolonomis, iš vidaus papuoštas aukso apmušalais, kuriuos pati šlovė išsiuvinėjo perlais ir frygiška adata“. Atkreipkime dėmesį į „frygišką adatą“. Kalbant apie Joną Skarulskį ir jo metaforinį sostą, ji minima ne vieną, o du kartus. Būtent sosto metafora ir frygiška jo puošimo maniera leidžia įžvelgti nuorodą į Jono Skarulskio žmonos Liudvikos Ciechanovieckos ryšį su Kantakuzenų gimine – Paleologų palikuonimis. Viena Bizantijos imperatorių Paleologų dinastijos kilmės versija byloja, kad Paleologai yra kilę iš Frygijos. Taigi autorius subtiliai pabrėžė nuotakos kilmės teikiamą naudą Kauno maršalaičio pasikeitusiam statusui demonstruoti ir Skarulskių požiūrį į Liudvikos Ciechanovieckos kilmę.
“
Turint omenyje Jono Skarulskio jauną amžių ir tai, kad jis dar nėjo jokių pareigų, todėl dar negalėjo pasižymėti visuomenėje, jo asmuo, kaip turintis daug talentų, buvo šlovinamas, pasitelkus vaizdingą poetinę kalbą.
Epitalamiją puošiančio frontispiso kairiajame kampe vaizduojama augaliniais ornamentais dekoruota palapinė, kurios kupole yra lotyniška inskripcija Domus Honoris. Palapinėje – garbės namuose – ant pakylos krėsle sėdi rytietiškais drabužiais apsirėdęs vyras su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje jis laiko antspaudą ir maršalo lazdą, o ant kelių – karališką karūną, skeptrą, kunigaikščio kepurę ir buožę. Kairėje rankoje laikoma įskelta strėlė su dviem kryžmomis rodo, kad šis vyras simbolizuoja Skarulskių giminę, nes šis simbolis yra giminės herbe. Vario raižinyje visos garbingos insignijos vaizduojamos ne su Ciechanovieckių, o su Skarulskių giminę simbolizuojančiomis figūromis. Kantakuzenų giminės spindesys ir šlovė, įgyti vedybų su Liudvika Ciechanoviecka dėka, tarsi tapo nuo seno turėta Skarulskių nuosavybe, kuria galima girtis ir didžiuotis.
Ne viena kilmingųjų giminė siedavo save su legendiniais protėviais, norėdama pakelti statusą visuomenėje, kurioje buvo gajus senos ir garsios kilmės kultas (tai buvo būdinga aukštesnio rango kilmingiesiems). Taigi Skarulskių fantazijos – reta ir įdomi išimtis, puošianti LDK istorijos įvairenybių lobyną.
Agnė Railaitė
Literatūra: A. Railaitė, Jonas Skarulskis ir jo ryšiai su Kantakuzenais: Kauno maršalaičio vestuvių epitalamijo tyrimas, Istorijos šaltinių tyrimai, t. 3, Vilnius, 2011, p. 153–166.
