Seniausia rašymo priemonė Lietuvoje: stiliai iš Kernavės
XIII–XIV a. Kernavėje, Aukuro kalno piliakalnyje, buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. Joje archeologai aptiko tik didikų aplinkai būdingų prabangių atvežtinių dirbinių ir dvi rašymo priemones – geležinius stilius. Rašymui ant beržo tošies arba vaškinių lentelių skirti rašikliai – stiliai – yra dažnas radinys to meto Europos miestų kultūriniuose sluoksniuose. Stilius – dažniausiai metalinis, kartais raginis dirbinys, kurio vienas rašymui skirtas galas yra smailas, o kitas paprastai būna platus, artimos trikampiui formos, naudojamas, norint ištrinti vaško lentelėje įrašytas raides. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti geležiniai arba raginiai dirbiniai, identifikuoti kaip stilių fragmentai, datuojami tik XV a. Dar vėlesniais amžiais datuojami ir kiti Lietuvoje rasti stiliai. Kernavėje šie dirbiniai rasti kultūriniame sluoksnyje, susiformavusiame iki 1390 m., kai miestą ir pilis sudegino kryžiuočiai. Rasti du stiliai yra ankstyviausios kol kas žinomos rašymo priemonės Lietuvoje. Taigi tuomet Kernavėje greta kunigaikščio būta raštingų žmonių. Kas jie buvo, kada, kokia kalba ir kokiu reikalu jie rašė?
Įdomybė
Rusėniškų LDK miestų Naugarduko ir Volkovysko XI–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkama daug raštingumą liudijančių radinių. Tūkstančiais skaičiuojamos Novgorode surastos beržo tošyje įrėžtos žinutės nesietinos tik su kunigaikščio kanceliarija. Jose randame ir už tvoros gyvenančius kaimynus juodinančias paskalas, ir bjauriausius keiksmažodžius. Taigi raštinga buvo ženkli rusėniško miesto bendruomenės dalis.
Kada lietuviai griebėsi rašiklio?
Klausimas, kada Lietuvoje buvo užrašytas seniausias alfabetinis tekstas, neduoda ramybės įvairiems tyrėjams. Atmestinos lietuviškų rašmenų paieškos priešistorinėje baltų ornamentikoje, akmenyse iškaltuose ženkluose ar kituose neraštingą priešistorinę visuomenę supusiuose objektuose. Raštija Vidurio bei Rytų Europoje plito kartu su Krikščionybe. Bažnytinė praktika sunkiai įsivaizduojama be tam reikalingų tekstų, parašytų žmonėms suprantama kalba. Kalbininkai mano, kad lietuvių rašomosios kalbos istoriją reikia pradėti ne nuo pirmos spausdintinės lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pasirodymo (1547), bet anksčiau, vos ne nuo Mindaugo laikų. Bet faktas yra tas, kad jokių lietuviškos raštijos šaltinių, datuotinų XIII–XIV a. ar bent XV a., nežinome.
Rašto dokumentų, kaip tarptautinės komunikacijos priemonės, poreikis turėjo atsirasti susikūrus valstybei, ypač Mindaugo krikšto ir karūnavimosi metu (1251–1253).
“
Rašto dokumentų, kaip tarptautinės komunikacijos priemonės, poreikis turėjo atsirasti susikūrus valstybei, ypač Mindaugo krikšto ir karūnavimosi metu (1251–1253).
Manoma, kad raštininkų vaidmenį tuomet galėjo atlikti iš Prūsijos ar Livonijos kilę katalikų dvasininkai vokiečiai. Žinoma ir rusiška Polocko kunigaikščio Girdenio sutartis su Livonija (1263). Gediminaičių laiškai taip pat rašyti skirtingomis kalbomis. Gedimino laiškai popiežiui rašyti lotynų, Ordinui – vokiečių kalba. Algirdo sutartys su Rusios kunigaikščiais sudarytos rusų kalba. Gediminui galėjo talkinti Vilniuje buvę dominikonų ar pranciškonų vienuoliai, Algirdui – stačiatikių dvasininkai. Pasak istorikų, iki Vytauto valdymo laikų (1392–1430) valstybinės raštinės ir profesionalių raštininkų Lietuvoje nebuvo, tik XV a. vis plačiau vidiniams poreikiams naudotoje raštvedyboje galutinai įsitvirtino rusėnų kalba.
Viduramžių „tekstų redaktorius“
Kernavėje surastus stilius galime datuoti tik plačiu Kernavės miesto egzistavimo laikotarpiu, aprėpiančiu Mindaugo, Traidenio ir visų Gediminaičių, valdžiusių Lietuvą iki Vytauto, laikus. Negalime jų susieti su konkrečiu čia galėjusiu reziduoti kunigaikščiu ir jo vykdyta politine veikla. Kokia kalba rašė raštininkas, didžiam archeologų džiaugsmui Kernavėje pametęs stilius, pasakyti negalima.
“
Svarbios tarpvalstybinės sutartys, laiškai buvo rašomi ne stiliais vaško lentelėse, o plunksna ant pergamento.
Svarbios tarpvalstybinės sutartys, laiškai buvo rašomi ne stiliais vaško lentelėse, o plunksna ant pergamento. Įvairaus dydžio vaškinės lentelės gamintos iš medžio, iškiliais kraštais sudarančiais vašku užpildytą rėmelį, kuriame ir buvo rašoma. Lentelių būta dvipusių ir sudarytų iš knygą primenančių kelių lentelių. Lentelėse norimą informaciją buvo lengva įrašyti, tačiau dar lengviau – ištrinti.
Funkcine paskirtimi vaškinės lentelės primena šiandienines skaitmenines užrašų knygutes (notebook), kuriose galima tekstą be papildomų išlaidų redaguoti, trinti, perrašinėti.
“
Funkcine paskirtimi vaškinės lentelės primena šiandienines skaitmenines užrašų knygutes (notebook), kuriose galima tekstą be papildomų išlaidų redaguoti, trinti, perrašinėti.
Tačiau norėdami jį paversti oficialiu raštu, griebiamės spausdintuvo ir darbą vainikuojančio antspaudo. Panašiai ir tuomet Traidenio mintis pilyje buvęs raštingas žmogus turėjo versti į numatomam korespondentui suprantamą kalbą, stiliumi įrėžti tekstą vaško lentelėje ir, kūrybinių kančių iškankintam kunigaikščiui nuėjus ilsėtis, griebtis brangaus pergamento. Siunčiant nedidelės svarbos žinią toje pačioje lentelėje galima buvo sulaukti ir atsakymo.
Raštingiausia – rusėniškoji LDK dalis
Žvelgiant LDK mastu, rašymo priemonės – stiliai – buvo paplitę anksčiau ir plačiau. Nemuno aukštupio miestų Naugarduko ir Volkovysko XI–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose aptikta beveik 30 stilių. Slaviškuose miestuose raštija plito kartu su Krikščionybe. Novgorode rasti net X a. pab. datuojami stiliai ir vaškinės lentelės su išlikusiais religinio turinio įrašais. Tačiau tiek šiame mieste, tiek LDK sudėtyje buvusiuose rusėniškuose miestuose raštingumą liudija ne tik stiliai ar vaškinės lentelės. Įvairiausių įrašų matome ant buitinės paskirties daiktų – keramikos, kaulinių dirbinių.
“
Novgorode rasti net X a. pab. datuojami stiliai ir vaškinės lentelės su išlikusiais religinio turinio įrašais.
Tūkstančiais skaičiuojamos Novgorode surastos beržo tošyje įrėžtos žinutės nesietinos tik su kunigaikščio kanceliarija. Jose randame ir už tvoros gyvenančius kaimynus juodinančias paskalas, ir bjauriausius keiksmažodžius. Taigi raštinga buvo ženkli rusėniško miesto bendruomenės dalis. Tuo tarpu ilgamečiai archeologiniai tyrinėjimai Kernavės miesto Pajautos slėnyje į dienos šviesą neištraukė nei menkiausio kokiais nors rašmenimis išrašyto dirbinio. Įspūdingų tošies pavyzdžių, ornamentuotų tik šiame mieste žinota raginių spaudų technologija, aptikta ne viena dešimtis, buityje naudotų tošinių dirbinių fragmentų surinkta šimtai, tačiau nė viena raidelė juose nebuvo įrėžta. Pastarųjų metų istorikų darbuose teigiama, kad tyrinėtoje Kernavės dalyje gyveno stačiatikiai rusai. Tačiau rašto pavyzdžių nebuvimas mieste – svarbus argumentas, jog Kernavė buvo lietuviška.
Gintautas Vėlius
