Saulės mūšio mitologija
1236 m. krikščionių kariuomenės žygį prieš Lietuvą padiktavo politinės aplinkybės, kurios susiklostė po kuršių pasidavimo Livonijai 1229–1230 metais. Tada vokiečiai ryžosi į „saldų Kristaus tikėjimo jungą“ pakviesti nuo Dauguvos į pietus gyvenusius pagonis. Čia sutapo Rygos krikščionių vokiečių kolonijos ir popiežiaus kurijos interesai. 1236 metais kryptį – į Lietuvą – parodė Šventojo Tėvo legatas Livonijoje Vilhelmas Modenietis. Jis 1234 m. įsteigė Kuršo ir Žiemgalos vyskupijas. Į pastarosios sudėtį buvo įtraukta dalis Lietuvos: teritorija, esanti šiauriau Neries ir Nemuno žemupio, tarp Kuršo (vakaruose) ir Polocko žemės (Rusioje, rytuose).
Įvairi krikščionių motyvacija
Istoriografijoje sutartinai nurodoma, kad 1236 m. vasario 19 d. bulėje savo legatui, vyskupui Vilhelmui Modeniečiui, popiežius Grigalius IX pakvietė Vokietijos ir Gotlando (Švedijos karalystė) krikščionis į Kryžiaus žygį prieš Livonijos Bažnyčiai grasinančius pagonis. Bulėje legatas ir kryžininkai piligrimai buvo įpareigoti plėsti krikščionių tikėjimą, vaduoti artimuosius iš pagonių rankų, statyti ir aprūpinti krašto bažnyčias, tvirtoves, įsteigti būstines jų neturintiems vyskupams. Legatas turėjo kontroliuoti, kad be popiežiaus sutikimo vasalams nebūtų dalijami lenai.
“
Lietuviai atsidūrė artimiausių christianizacijos užduočių dienotvarkėje.
Už ne mažiau kaip vienerius metus truksiančią tarnystę Kristui žygiuojantiems į Šventąją žemę popiežius pažadėjo atleisti nuodėmes. Tai nebuvo Kryžiaus žygio prieš Lietuvą organizavimas, bet pagrįsta Laterano reakcija į vietinius Livonijos poreikius, kurie apibūdinti Kryžiaus žygių terminais.
Tačiau kryžininkai piligrimai savo tarnystę Kristaus tikėjimui Livonijoje suvokė vien kaip pergalingą karinį žygį prieš lietuvius, todėl su legatu Vilhelmu spaudė Kalavijuočių ordino magistrą Folkviną juos ten nedelsiant vesti 1236 m. vasarą. Magistras vengė sunkaus pavojingo žygio, atkalbinėjo kryžininkus, stengėsi atidėlioti pasirengimo veiksmus, bet turėjo paklusti jų reikalavimams.
Pažindamas priešą, Folkvinas apdairiai rengėsi saugiai vesti Kalavijuočių ordino brolių ir kryžininkų kariuomenę ten, „kur patenkinti mes būsim“. Pajėgas sustiprino Rygos miestiečiai, dviejų šimtų karių pskoviečių ir naugardiečių būrys, estų, lyvių ir latvių kariai. Spėjama, kad Folkvinas vadovavo maždaug trims tūkstančiams karių.
Kalavijuočių ordiną „prarijo“ Žemaitijos pelkės
Dėl žygio maršruto istoriografijoje yra trys pagrindinės nuomonės: esą žygiuota per Kuršą, per rytų Žiemgalą, per Sėlą (Dauguvos pakrante iki Kuoknesės ir į Lietuvą). Istorijos šaltiniuose puolimo objekto ir mūšio vietos klausimu Eiliuotoji Livonijos kronika informuoja tik tai, kad po sunkaus žygio į Lietuvą, krašto niokojimo ir plėšimo, kariuomenei išsiskirsčius būriais, visi grįžo į Soule.
“
Sunkiai ginkluoti riteriai prarado kovinį pranašumą klampioje mūšio vietoje.
Mokslininkai ją pagrįstai tapatina su Šiaulių žeme. Lietuvių istoriografijoje laikomasi nuomonės, kad kariuomenės žygio objektas buvo Žemaitija (į pietvakarius nuo Šiaulių žemės). Manoma, kad pulta vien Šiaulių žemė (arba šiaurės Lietuvos žemė), kryžininkams nepersikėlus į kairįjį Šventosios upės krantą.
Link Šiaulių „pelkėmis ir šilynais“ grįžtanti kryžininkų kariuomenė 1236 m. rugsėjo 21 d. prie vieno upelio pastebėjo lietuvių karius. Krikščionių kariuomenė sustojo pelkėje. Patyręs karys Folkvinas ragino piligrimus kryžininkus smogti pirmiesiems, nelaukti, kol lietuviai sutelks jėgas. (Stovėdami prie upelio šie nepuolė, bet „ėjo vis artyn“ – telkė jėgas ir supo.) Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, Rygoje kovos ištroškę didvyriai dabar neskubėjo kautis, nes klampioje pelkėje nenorėjo pražudyti žirgų ir kovoti pėsčiomis. Rugsėjo 22 d. rytą krikščionys nusprendė trauktis, bet buvo per vėlu – pagonys užkirto kelią atgal. Mūšio taktikoje kryžininkai pasirinko kavalerijos smūgį pelkėje (žinoma, kad magistras Folkvinas su broliais, kol lietuviai užmušė jų žirgus, kovėsi raiti). Klampi mūšio vieta iš sunkiai ginkluotų riterių atėmė kovinį pranašumą. Rikiuotė suiro, kariai pakriko, lietuviai „kaip bobas juos ten mušė“.
Įdomybė
Tarp ypatingų lietuvių ginklų, 1236 m. naudotų Saulės mūšyje, minimi mediniai boumen, vėzdai ar medžių kamienai riteriams iš rikiuotės versti.
Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimas apie Saulės mūšį persunktas pašaipa piligrimams kryžininkams ir pagarba narsiam magistrui bei Ordino broliams. Dalis krikščionių karių kaudamiesi prasiveržė pro lietuvių kariuomenės gretas, tačiau juos, grįžtančius į Rygą, persekiojo ir žudė žiemgaliai. Livonijos nuostoliai buvo milžiniški. Žuvo magistras ir 48 broliai, 2 000 kryžininkų, 180 pskoviečių (ir nežinomo dydžio naugardiečių būrys). Gelbėdamas brolių riterių ordiną nuo žlugimo (kartu ir Livonijos Bažnyčią), kalavijuočių likučius popiežius 1237 m. prijungė prie Vokiečių ordino Prūsijoje. Taip atsirado Švč. Mergelės Marijos Vokiečių ordinas Livonijoje.
Miglotos žinios apie mūšio vietą ir jo vadą
Eiliuotoje Livonijos kronikoje, pagrindiniame Saulės mūšio istorijos šaltinyje, nė puse lūpų neužsimenama apie lietuvių gretose kovojusius asmenis.
“
Saulės (Šiaulių) mūšio vieta istorijos šaltiniuose išsamiai neapibūdinta.
Tačiau istoriografijoje įsigalėjo XIX a. antrojoje pusėje pasakyta nuomonė, kad lietuvių (tiksliau žemaičių) kariuomenei vadovavo žemaičių kunigaikštis Vykintas. Pagrindinis argumentas randamas Haličo–Voluinės metraštyje. Tai Livonijos magistro Andriaus atsakymas Haličo–Voluinės kunigaikščiui Danilui į pastarojo prašymą paremti sąjungą prieš Mindaugą, kurioje be kitų turėjo dalyvauti Vykintas (1249). Andrius sutiko dalyvauti koalicijoje tik dėl Danilo, nes kitas jos dalyvis, Vykintas, esą pražudęs daug Ordino brolių. Manoma, kad kalbėta apie Saulės mūšio pasekmes. Nors Vykintą vadinti Saulės mūšio nugalėtojų karvedžiu gal nėra visai pagrįsta, bet jis veikiausiai tapo neeiliniu jo dalyviu.
Saulės (Šiaulių) mūšio vieta istorijos šaltiniuose išsamiai neapibūdinta, todėl sukėlė daug ginčų tarp tyrinėtojų. Šaltiniuose sakoma, kad kautynės įvyko prie Šiaulių žemės circa terram Sauleorum arba sugrįžtant į (per) Šiaulius kein Soule sie kârten wider. Vieta lokalizuojama hipotetiškai. Istorikas Edvardas Gudavičius kaip kitą mūšio vietos arealą nurodo į pietvakarius nuo Šiaulių: tarp Laukuvos, Tverų ir Šiaulių. Lietuvoje labiausiai įtvirtinta Friedricho Beninghofeno versija (esą mūšis vyko į šiaurę nuo Šiaulių esančiuose Jauniūnų kaimo laukuose; šią nuomonę gina Romas Batūra) liudija organizacinius įamžintojų sugebėjimus, o ne istorines realijas.
Artūras Dubonis
Literatūra: Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, par. D. Antanavičius ir kt., V., 2005.
