S. J. Slavočinskis – pirmojo lietuviško katalikiško giesmyno (1646) autorius
1646 m. Vilniuje išleistas pirmas lietuviškas katalikiškas giesmynas „Giesmes tikieimvy katholickam pridiarancias, o per metu sżwiętes giedamas (…)“, turėjęs svarbią reikšmę valstietijos krikščionėjimui bei tolesnei lietuviškų giesmių raidai. Šio giesmyno autorius – Saliamonas Juozapas Slavočinskis.
Maištingas klebonas
Įdomybė
Nuostabą keliantis, tačiau tikras faktas, kad kunigas Saliamonas Juozapas Slavočinskis, pirmojo lietuviško katalikiško giesmyno (1646) autorius, daug nusipelnęs lietuvių kalbos ir katalikų tikėjimo sklaidai, gyvenimo pabaigoje buvo nubaustas griežčiausia bažnytine bausme – ekskomunika. Atskyrimą nuo Bažnyčios jis pelnė po eilės skundų ir ilgų ginčų su bažnytine vyresnybe dėl savavališkai užimtų klebonijų.
Slavočinskiai buvo kilę iš Mazovijos, Lenkijos Karalystės, o į Žemaitiją atsikėlė XVII a. pradžioje. Saliamonas gimė apie 1624 m. nedideliame Lipkiškių dvarelyje, dabartiniame Raseinių r., Jono Aleksandro ir Sofijos (Chšonstovskytės) Slavočinskių šeimoje. Jis turėjo brolius Tomą ir Andrių bei seserį Reginą Teodorą. 1646 metais mokėsi Vilniaus popiežiškoje kunigų seminarijoje (aliumnate) ir, kaip pats nurodo, kalbėjo lotyniškai, lenkiškai bei žemaitiškai (latina, polonica, samogitica). S. J. Slavočinskis taip pat studijavo Vilniaus akademijoje, kur 1648 m. liepos 7 d. jam suteiktas laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnis. Įšventintas į kunigus S. J. Slavočinskis iš pradžių klebonavo Šiaulėnuose (nuo 1648 m.). 1651 m. mirus Kražių klebonui M. Sviechovskiui, LDK didysis maršalka A. L. Radvila kvietė S. J. Slavočinskį užimti jo vietą. Tačiau su tuo nesutiko anuometinis Žemaitijos vyskupas P. Parčevskis. S. J. Slavočinskis toliau klebonavo Šiaulėnuose ir Kražiuose, o vėliau tapo Piltenės (Latvija) kanauninku. Po eilės skundų ir ilgų ginčų su bažnytine vyresnybe dėl savavališkai užimtų klebonijų 1655 m. liepos 31 d. jis buvo atskirtas nuo Bažnyčios bendruomenės (ekskomunikuotas). Mirė apie 1660 metais.
Dar studijuodamas S. J. Slavočinskis parengė lietuvišką giesmyną (jaunas jo amžius kelia abejonių dėl giesmyno autorystės). Šis 1646 m. išleistas giesmynas apimtimi ženkliai pranoksta visus ankstesnius giesmynus, išleistus Mažojoje Lietuvoje – M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Zengštoko. Į jį buvo sudėtos 147 giesmės ir 48 psalmės, daugiausia verstos iš lenkų k. (jos paimtos iš S. S. Jagodinskio giesmyno, 1638 m., J. Kochanovskio psalmyno, 1578 m.), dalis versta iš lotynų k., tačiau yra ir originalių giesmių, ką sako ir S. J. Slavočinskis: „(…) iż tu kitos isz lankiszka ir isz lotiniszka iszgulditos, kitos isz nauia sudetos ira.”
Eiliuotos tikėjimo tiesos
S. J. Slavočinskio parengtą giesmyną sudaro trys dalys. Į pirmąją sudėtos Kristui skirtos giesmės (Advento, Kalėdų, Gavėnios, Velykų laikotarpių).
“
Visos šios giesmės, parašytos lietuvių kalba, padėjo paprastam žmogui lengviau suprasti tikėjimo tiesas.
Antrąją dalį sudaro psalmės, o trečiąją – Švč. Mergelei Marijai, šventiesiems skirtos ir kitos giesmės. Atsiliepdamas į ano laiko aktualijas, S. J. Slavočinskis įdėjo giesmę, skirtą šv. Kazimierui (šventuoju paskelbtas 1602 m.), jėzuitui Stanislovui Kostkai, kurio kultas tuomet stipriai klestėjo (mirė 1568 m., šventuoju paskelbtas 1726 m.). Visos šios giesmės, parašytos lietuvių kalba, padėjo paprastam žmogui lengviau suprasti tikėjimo tiesas. Pvz., giesmyne vaizdingai perteikiama ano meto anapusybės samprata:
O duś mana iraudinta
Kayp ten eſi paſodinta?
Smirdinćioſe tamſibeſa,
Kur welnay draska vgnieſa
Tęnay minksztay ne guleſi,
Seras, vgnis, nęs kienteſi,
Liepſnoy but anoy żut ant amźiu.
Apie šio giesmyno įtaką liaudies pamaldumui liudija tai, kad kai kurios S. J. Slavočinskio giesmės giedamos iki šiol (vadinamos „kantičkos”).
Žemaitiškos giesmės
Giesmyno tekste gausu žemaičių tarmės (vadinamų dūnininkų) ypatybių: medey (medžiai), kintanti (kenčianti), ſniga (sniegą),dekiam (dėkim), bengti (baigti)… Retkarčiais giesmių tekstuose pasitaiko vidurio ir rytų aukštaičių tarmių bruožų. Tad manoma, kad iš pradžių S. J. Slavočinskis „Giesmes“ išvertė žemaičių tarme, tačiau paskui, spiriamas giesmyno leidėjų (jėzuitų), jį priderino prie kitų Lietuvoje leidžiamų raštų kalbos.
“
S. J. Slavočinskio parengtų giesmių tekstai išsiskiria vertimo laisvumu, jis triūsė kūrybiškai, su menine nuovoka, vengdamas svetimybių.
S. J. Slavočinskio parengtų giesmių tekstai išsiskiria vertimo laisvumu, jis triūsė kūrybiškai, su menine nuovoka, vengdamas svetimybių. Iš gyvos, šnekamosios kalbos vertėjas paėmė nemažai posakių, palyginimų, praturtindamas anuometinę literatūrinę kalbą: Tuokiaus kayp ſżunis apnika, Akis io krauiays vżgruwa; Wiſi riekawa.
1646 m. išleistas S. J. Slavočinskio giesmynas tapo pavyzdžiu vėlesniems tiek katalikų, tiek reformatų giesmynų sudarytojams, davė stiprų impulsą tolesnei lietuvių literatūrinės kalbos, jos stiliaus, eilėdaros formavimuisi. Atvykusios lenkų kilmės giminės trečios kartos atstovas S. J. Slavočinskis ne tik įsiliejo į vietinę visuomenę, perimdamas žemaičių tarmę, bet ir dalyvavo kuriant lietuvių kalbą.
Jonas Drungilas
S. M. Slavočinskis, Giesmės tikėjimui katalickam priderančios, 1646, paruošė J. Lebedys, Vilnius, 1958.
