Rašytiniai laikraščiai
Esmingesnė spaudos ir rankraščio sąsaja baigiasi viduramžiška rankraštine knyga. Matyt, dėl šios priežasties lietuviškoje spaudotyroje rašytiniai XVI–XVIII a. laikraščiai dar netirti. Lietuviškoje literatūroje rašytinių laikraščių XVI–XVIII a. buvimo faktas beveik nefiksuojamas, tad ir Lietuvos spaudos istorijos sintezės juos „pamiršta“.
„Rankų darbo“ naujienos
Nuo XVIII a. pab. – XIX a. pr. rankraštinė spauda marginalizuojasi, ji tampa beveik išimtinai neformalia. Dažniausiai laikraščiai būdavo nelegalūs, o ankstesnėje epochoje jie buvo teisėti ir pripažinti. „Normaliomis“ šiuolaikinėmis sąlygomis rankraštiniai laikraščiai niekuomet netampa reikšmingesniu valstybės ar visuomenės reiškiniu.
Įdomybė
Vietiniai spausdinti laikraščiai Lenkijoje pradėti leisti nuo 1729 m., Lietuvoje – nuo 1760 metų. Iki tol dominavo rašytiniai laikraščiai, kurie spausdintus lenkė tiek egzempliorių skaičiumi, tiek informacijos įvairumu bei patikimimu.
“
XVIII a. Lenkijoje ir Lietuvoje rašytiniai laikraščiai spausdintus lenkė tiek egzempliorių skaičiumi, tiek informacijos įvairumu bei patikimimu.
Paprastai jie būna neformalia informacijos ir komunikacijos priemone.
XVIII a. Lenkijoje ir Lietuvoje rašytiniai laikraščiai spausdintus lenkė tiek egzempliorių skaičiumi, tiek informacijos įvairumu bei patikimimu. Vietiniai spausdinti laikraščiai pradėti leisti Lenkijoje nuo 1729 m., Lietuvoje – nuo 1760 m., iki tol dominavo rankraštiniai. Tiesa, jie nebuvo vieninteliai „laikraščiai“, nes nuo XVI a. pr. pradėti leisti vadinami vienkartiniai (proginiai) spausdinti laikraščiai (lenk. gazety ulotne), o XVII a. pab. – vadinami serijiniai laikraščiai (lenk. gazety seryjne). Tokių laikraščių pasirodydavo ir Lietuvoje. 1543–1553 metais buvo išspausdinti poeto ir teisinių veikalų autoriaus Petro Roizijaus (1505–1571) savotiški „dvaro laikraščiai“, informavę apie karališkas sužadėtuves, vestuves ir laidotuves. Laimėjimo Ulos mūšyje 1564 m. proga vokiškai buvo išspausdintas didžiojo etmono M. Radvilos Rudojo „laikraštis“ pusbroliui M. Radvilai Juodajam.
Kiek panašūs spaudiniai ir rašytiniai laikraščiai tuomet Lietuvoje buvo paplitę, nežinoma. Panašiai galima pasakyti ir apie didžiąją XVII a. dalį. Kuklūs paieškų archyvuose, bibliotekose ir muziejuose rezultatai neleidžia pasakyti, ar rašytinių laikraščių tuomet buvo mažai, ar tiek jų išliko. Nuo XVII a. pab. rašytinių laikraščių buvo daug, išliko dešimtys serijų ir tūkstančiai egzempliorių.
Žinios iš Varšuvos ir Vilniaus
Senosios spaudos tyrėjas Vladas Abramavičius (1909–1965) pažymi, kad XVIII a. pab. Vilniuje platinami ranka rašyti lapeliai buvo itin populiarūs, nes jie nepatyrė cenzūros. O rašytiniams laikraščiams 1784 m. LDK maršalka Vladislovas Gurovskis įvedė cenzūrą. Leidėjai privalėjo pristatyti po du laikraščių egzempliorius, iš kurių buvo braukiama netinkama informacija. Pasak V. Abramavičiaus, rankraštinius laikraštėlius, kurie būdavo nukreipti ir prieš jėzuitus, Vilniaus universiteto astronomijos profesorius, rektorius Martynas Počobutas-Odlanickis (1728–1810) plūsdavo „Vilniaus laikraščiuose“.
“
Pasak istorikės Zofijos Skorupskos, Vilniuje 1779–1791 m. parengta bent dvylika tomų originalių rašytinių laikraščių.
Svarbus XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos laikraščių (taip pat ir rašytinių) centras šalia Varšuvos, Torunės, Gardino, Lvovo, Krokuvos buvo ir Vilnius. Pasak istorikės Zofijos Skorupskos, Vilniuje 1779–1791 m. parengta bent dvylika tomų originalių rašytinių laikraščių. Jų pavadinimuose kaip pirmoji informacijos vieta nurodoma Varšuva, „naujienos iš Vilniaus“ skelbtos pabaigoje, po 5–7 varšuvietiškų žinučių. Rašytiniai laikraščiai Lietuvoje gali būti siejami su 1761–1793 m. leistu laikraščiu „Gazety Wileńskie“ ir 1776–1783 m. leistu leidiniu „Gazeta Grodzieńska“. Istorikas Jerzys Jackelis spėja, jog vilnietiškų rašytinių laikraščių redaktorius ir „leidėjas“ buvo Vilniaus paštas.
Laikraščiai atspindėjo bajorijos ir dvasininkijos gyvenimą mieste. Laikraščiai – svarbus informacijos apie XVIII a. pab. Vilniaus valdžios institucijas šaltinis. Juose daug žinių apie valdančiojo elito, miestiečių bendruomenės dalyvavimą šventiniame viešajame gyvenime (pvz., valdovo vardinių ir karūnacijos metinių metu), teisminės administracinės veiklos aspektus, kai kuriuos teisinės sąmonės bruožus. Nepamirštas ir gatvės gyvenimas, paprastų miestiečių realijos.
Laiškai provincijos didikams
Atlikti XVIII amžiaus Kurtuvėnų dvaro tyrimai rodo, jog rašytiniai laikraščiai vaidino svarbų vaidmenį ir Žemaitijos didikų Nagurskių komunikacijoje. Rašytiniai laikraščiai buvo rengiami Varšuvoje ir siunčiami į Kurtuvėnus. Kai kurie tekstai buvo kuriami Vilniuje ir Gardine.
“
Iškyla rankraštinių laikraščių ir laiškų atskyrimo problema.
Neaišku, ar varšuvietis korespondentas tuomet buvo Gardine ar Vilniuje, nes tekstai panašūs į laiškus. Iškyla rankraštinių laikraščių ir laiškų atskyrimo problema. Dauguma nuo 1755 m. išlikusių rankraštinių laikraščių egzempliorių yra parengti Varšuvoje. 1763 metų sausio 13 d. rašytiniame laikraštyje „Particularia Litewskie“ minimi šie įvykiai: Žemaičių vyskupo išvykimas, Starodubo seniūno Zavišos mirtis, informacija esą „praeitą savaitę per Kauną keliavęs Kuršo karalaičio kurjeris iš Mintaujos pranešė, jog apie velykas Bironas turėtų užimti Kuršo kunigaikštystę“, informacija apie sąmokslą Peterburge, Minicho bausmę. Taigi tekstas galėjo būti parengtas Vilniuje arba Gardine.
“
Daugiausia pranešimų – iš Varšuvos.
Daugiausia pranešimų – iš Varšuvos. Jie paprastai būna laikraščio pradžioje ir pabaigoje. Kitos dažniausiai minimos Lenkijos vietovės – Poznanė, Krokuva. Dažnai minima Ukraina, Jaroslawo miestas, Prūsijos miestai – Gdanskas, Torunė, Elbingas. Iš Lietuvos vietovių dažnai minimas Gardinas, rečiau – Vilnius, Nesvyžius. Itin retai minimas Kaunas, Žagarė, Upytė.
Laikraščių informacija – įvairi. Dominuoja diplomatinė, karinė, dinastinė, „dvarų“ informacija. Rankraštiniuose laikraščiuose daug dėmesio skirta įvykiams, kurie baigėsi 1772 m. valstybės padalijimu – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos diplomatijai, Rusijos kariuomenės veiksmams. 1772 metų birželio 1 d. laikraštyje rašoma, jog Lenkija nekviečiama į kongresą, minimos konfederatų kovos su rusų kariuomene.
Varšuvietiška ar lenkiška bei lietuviška informacija yra įvairesnė – pateikiama ne tik karaliaus ir jo dvaro kronika, bet ir žinių apie didikų rezidavimus (Varšuvoje), pareigūnų paskyrimus, įvairių institucijų (seimelių, seimo, teismų, komisijų) posėdžius, vagystes, maro epidemijas, gaisrus. Pranešimai iš Prancūzijos ir kitų kraštų dažnai rašomi originalia frazeologija (pvz., „mūsų kariuomenė“). Kartu su rankraštiniais laikraščiais būdavo siunčiami ir svarbių dokumentų nuorašai (pvz., 1766 m. lapkričio 11 d. seime paskelbta Prūsijos ir Lenkijos karalių deklaracija).
Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, Laikraščiai keliauja į Kurtuvėnus. Provincijos dvaro komunikacijos ypatybės XVIII a. antroje pusėje, Kurtuva, sud. Salvijus Kulevičius, Kurtuvėnai: 2006, Nr. 8, p. 21–33.
