Povilas Ksaveras Bžostovskis ir Povilavos Respublika
XVIII a. antrojoje pusėje, plintant fiziokratų (fiziokratizmas – politinės ekonomijos kryptis; žemę ir žemdirbystę laikė pagrindiniu turto šaltiniu, o žemės ūkio darbą — vieninteliu gamybiniu darbu) ir švietėjų idėjoms, imta kelti žemės ūkio efektyvinimo ir valstiečių padėties gerinimo projektus. Lietuvoje susiformavo dvi dvarų reformos kryptys. Pirmoji teigė, kad reikia palivarkus stiprinti, įvesti našesnę agrotechniką, pamažu atsisakyti menkų valstiečių darbinių gyvulių ir primityvių įrankių, bet išsaugoti valstiečių darbo jėgą. Antroji siūlė panaikinti palivarkus, o jų žemę išdalyti valstiečiams už činšą. Pirmajai krypčiai atstovavo LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo reforma Alytaus ir Šiaulių ekonomijose, antrajai – Povilo Ksavero Bžostovskio reforma privačiame Turgelių dvare. Tiek A. Tyzenhauzą, tiek ir P. K. Bžostovskį visuomenė vertino atsargiai. Pirmasis, sukėlęs opozicijos pyktį, buvo nušalintas. Antrasis, nors ir laikomas ekscentrišku, savo nykštukinėje privačios valdos pagrindu sukurtoje Povilavos Respublikoje priiminėjo reforma susidomėjusius vietinius didikus, bajorus ir užsieniečius, tačiau pasekėjų nesulaukė.
Socialinių idėjų teoretikas ir praktikas
Povilas Ksaveras Bžostovskis (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739–1827) mokslo žinių pagrindus įgijo Vilniaus pijorų kolegijoje, 13-os metų pasirinko dvasininko kelią, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete, Varšuvos kunigų misionierių kolegijoje ir Romos Collegium Clementinum.
“
Didelį proveržį filosofinei Lietuvos minčiai padarė P. K. Bžostovskio mecenuoto pijoro prof. Kazimiero Narbuto (1738–1807) veikalo „Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas“ pasirodymas.
Studijavo teologiją, logiką, psichologiją, Bažnyčios istoriją, politinę istoriją, kanonų ir civilinę teisę, kalbas. 1773 metais Vilniaus universitete apsigynė teologijos daktaro laipsnį. Kelionių metu susipažino su naujomis ekonominių, socialinių reformų idėjomis. Grįžęs į Lietuvą daug dėmesio skyrė visuomenės švietimui, vertė į lenkų kalbą ir Vilniuje leido Vakarų Europoje populiarius veikalus. Didelį proveržį filosofinei Lietuvos minčiai padarė P. K. Bžostovskio mecenuoto pijoro prof. Kazimiero Narbuto (1738–1807) veikalo „Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas“ pasirodymas. Knyga, dedikuota „Jo didenybei ponui kunigui Bžostovskiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkui, Vilniaus katedros kanauninkui, Šv. Stanislovo ordino kavalieriui, <…> įžvalgų protą, sugebėjimus ir gero piliečio pastangas bei savo dvaro pelną skiriančiam tam, kad šaliai patarnautų, tautiečiams būtų sektinas pavyzdys ir duotų naudos“, buvo išleista 1769 m., t. y. tais metais, kai buvo įkurta jo Povilavos Respublika.
Tikėtina, kad mintis realizuoti praktikoje ekonomines ir socialines reformas, kurti idealią visuomenę ir valstybę – Povilavos Respubliką – gimė P. K. Bžostovskiui studijuojant Romoje. P. K. Bžostovskis brolių naudai atsisakė tėvo palikimo ir, gavęs piniginę kompensaciją, 1767 m. įsigijo Merkinės dvarą netoli Vilniaus. Pavadino jį savo vardu – Povilava (Paulava, Pavlovu).
Įgyvendinta utopija: valstybė valstybėje
1769 m. P. K. Bžostovskis išleido kuriamos Povilavos Respublikos nuostatus, kuriuose detalizavo valdymo tvarką, pareigybes ir pareigūnų kompetencijos ribas, vidaus tvarką, teisingumo vykdymą, ūkininkavimo principus, privalomą valstiečių vaikų lavinimą.
Įdomybė
1769–1795 m. Merkinės dvare šalia Vilniaus gyvavo dvarininko P. K. Bžostovskio įkurta Povilavos Respublika, kurios nuostatuose buvo detalizuota valdymo tvarka, nustatytos pareigybės ir pareigūnų kompetencijos ribos, vidaus tvarka, teisingumo vykdymas, ūkininkavimo principai, privalomas valstiečių vaikų lavinimas, net miestelėnų uniformos… Buvo panaikintas lažas, valstiečiams suteikta asmens laisvė. Socialinis eksperimentas pasiteisino – dvaras veikė pelningai.
„Siekiant užkirsti kelią nusigyvenimui ir prasiskolinimui“, buvo „draudžiama visiems ūkininkams išlaidauti, kad jie nedrįstų sūnus savo apvesdindami ar dukras už vyro išleisdami, krikštynas ar laidotuves organizuodami, pinigus švaistyti“. Tačiau rūpintasi naujų kultūrų auginimu ir daržininkystės plėtra („kiekvienas ūkininkas turi turėti daržovių daržą; todėl parengęs lysves turi pranešti dvarui, dvaras pasiųs daržininką sodinimui“), gerintos gyvenimo sąlygos („jei kas naujus namus sugalvotų statyti, turės kaminus išvesti ir sieksnio dydžio kvadratinius langus su stiklais įstatyti“).
„Povilavos miestelio nuostatuose“ buvo apibrėžta, kad „Povilavos piliečių išrinktas burmistras turės savo teismą ir jame teis tik tuos, kurie miestelyje triukšmą kels“. Burmistro sprendimas galėjo būti apskųstas: „Esant ponui – maršalui, o jam nesant – dvarui“. Nuostatai draudė savavališkas statybas, rūpinosi apsauga nuo gaisrų: gyventojai privalėjo namuose turėti „geležinį kablį, uždėtą ant ilgo koto, skirtą, jei ugnis apimtų, pastatui ardyti“. Povilavos saugumą turėjo užtikrinti paeiliui einama sargyba „su užtaisytu šautuvu, uždarius vartus nuo saulės laidos iki saulėtekio“. „Kaip namuose, taip ir gatvėje“ turėjo būti „laikomasi visuotinės švaros, kiekvienas šeimininkas privalėjo šluoti į krūvas ir rinkti šiukšles <…>, prižiūrėti pasodintus gatvių medžius.“ Įvesta miestelėnų uniforma: „melsvas medžiaginis žiponas be kontušo, juosta raudona, kepurė žalia su baltu avikailiu. Prie juostos negalima turėti jokio ginklo, be nendrės ar lazdos; savo namuose kiekvienas turi turėti šautuvą. Žmonos ir dukros turi nešioti melsvus baltinius, tos pačios spalvos liemenes, baltą drobinę prijuostę, savo nuožiūra apdangalą ant galvos.“
Socialinis eksperimentas ir pelningas verslas
Povilavos Respublika, valdoma prezidento – dvaro savininko, gyvavo 1769–1795 metais. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai žemės). Buvo panaikintas lažas, valstiečiams suteikta asmens laisvė. Leista laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies ir žemę, verstis prekyba ir amatais. P. K. Bžostovskis siekė maksimaliai suintensyvinti ūkį. Ir tai jam pavyko: 1767 m. iki reformos Merkinės ir Turgelių dvarai davė 6 097 auksinus metinių pajamų, iš jų tik 791 auksiną iš činšo. 1784 metais pajamos išaugo iki 15 213 auksinų. P. K. Bžostovskis buvo įsitikinęs, kad mokėti činšą galima versti tik turtingus valstiečius. Iš pradžių jis naudojo samdomąjį darbą, mokėjo už darbo dieną 1 auksiną, bet prievartinės samdos nepanaikino. 1786 metais galutinai įvedė piniginę sistemą. Taip jis atvėrė kelią kapitalistiniams santykiams. P. K. Bžostovskis didelį dėmesį skyrė ir šviečiamajai veiklai: įsteigė mokyklą, mokė amatų. 1770 metais parengė ir išleido ūkininkavimo pagrindų vadovėlį „Apie žemdirbystę, [skirtą] Povilavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ („O rolnictwie dla wygody gospodarzy w pawłowie mieszkających“) bei populiarų medicinos vadovėlį „Vaistai Povilavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“ („Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających“). P. K. Bžostovskio iniciatyva buvo išleista šveicarų gydytojo Hanso Kasparo Hirzelio (1725–1803) knyga „Kaimo Sokratas, arba Ūkiško ir doro filosofo, dirbančio žemę, gyvenimo aprašymas“ („Sokrates wieśniak, albo Opisanie życia gospodarskiego i cnotliwiego filozofa rolą bawiącego się“) bei prancūzų agronomo Duhamelio du Monceau (1700–1782) „Veikalas apie žemdirbystę“ („Dzieło o rolnictwie“).
“
Povilavos Respublika, valdoma prezidento – dvaro savininko, gyvavo 1769–1795 metais.
P. K. Bžostovskis kas 4 metai šaukdavo visuotinį gyventojų susirinkimą, kuriame patvirtindavo „kitai kadencijai“ arba atleisdavo iš pareigų pareigūnus, patikrindavo gimimų ir mirimų duomenis, kalbėdavosi su valstiečiais, ruošdavo jiems vaišes.
Trečiojo valstybės padalijimo akivaizdoje P. K. Bžostovskis Lenkijos didžiajam maršalui Frederikui Mošinskiui mainais už rūmus Drezdene perleido savo valdas Lietuvoje ir emigravo. Kelerius metus jis praleido Drezdene ir Romoje, o 1801 m. grįžo į Lietuvą. Klebonavo Turgeliuose, vėliau – Rukainiuose, kuriuose ir mirė 1827 m. lapkričio 17 dieną. Palaidotas savo lėšomis atstatytoje Rukainių bažnyčioje. Jo sukurta Povilavos Respublika naujam savininkui neatnešė laukto pelno, todėl buvo parduota joanitams, kurie siaurino valstiečiams suteiktas laisves ir palaipsniui grąžino baudžiavą.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Literatūra: Rakutis, Valdas. 1769 m. kovo 10 d. Pavlovo respublikos nuostatai, Praeities pėdsakais. Skiriama Profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 389–416.
