ePaveldas Naktinis Dieninis

Petro Roizijaus kova su amžininkų ydomis ir prietarais

Petras Roizijus (Petrus Roysius Maureus, Pedro Ruiz de Moros, apie 1505–1571) – vienintelis Lietuvos Renesanso epochos poetas, kilęs iš Ispanijos. Studijavo Italijoje teisės mokslus, dar jaunystėje gavo žemesniuosius kunigo šventimus, paskui buvo pakviestas dėstyti Krokuvos universitete. Darbas jam pasirodė per menkai atlyginamas ir neperspektyvus, todėl P. Roizijus užmezgė ryšius su valdovo dvaru. 

Įdomybė

Petras Roizijus (apie 1505–1571) – Lietuvos Renesanso epochos teisininkas ir poetas, kilęs iš Ispanijos. P. Roizijus ne tik prisidėjo rengiant II Lietuvos Statutą, išleido solidų teisės veikalą apie karaliaus teismo priimtus sprendimus, bet ir prirašė aštraus humoro nestokojančių epigramų, kuriose pašiepė kunigų, didikų ir net karaliaus silpnybes.

Mirus Žygimantui Senajam, jis tapo Žygimanto Augusto teisės patarėju, netrukus buvo priimtas į artimiausių karaliui žmonių ratą. Drauge su dvaru 1551 ar 1552 m. atsikėlė į Vilnių, čia ir gyveno iki mirties. Amžininkai ir valdovas jį vertino kaip autoritetingą teisininką, prisidėjusį rengiant II Lietuvos Statutą, išleidusį solidų teisės veikalą apie karaliaus teismo priimtus sprendimus. Žygimantas Augustas jam parūpindavo nemažas pajamas teikiančių bažnytinių vietų (Kražių, vėliau Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios klebono). Petras Roizijus buvo nuolatinis dvaro poetas. Jis kūrė lotyniškas eiles apie karaliaus ir įtakingų didikų gyvenimo permainas (vestuves, naujų pareigų gavimą, artimųjų mirtis), taip pat apie valstybės aktualijas (Liublino unijos sudarymą, pergales Livonijos kare). Reaguodamas į protestantizmo plitimą, 1557 m. jis parašė poemą „Tūkstanteilis“, kurioje įrodinėjo, kad katalikybė Lietuvoje turi tvirtą atramą. Ši jo kūrybos dalis scheminė, sausoka; poemėles apie Žygimanto Senojo laidotuves ir dvejas Žygimanto Augusto vestuves kai kurie tyrinėtojai laiko eiliuotais reportažais, dokumentiškai tiksliais įvykių aprašymais.

Poetinis žmogaus silpnybių teismas

P. Roizijus garsėjo išskirtine išvaizda (žemas, kresnas, tamsaus gymio, akiniuotas (žr. 1 pav.)), bet dar labiau – ispanišku temperamentu: buvo ūmus, greit užsiplieskiantis, kandus, užkabintas gebėjo žaibiškai ir taikliai atsikirsti. Buvo pastabus, kiaurai permatė žmones, nepakentė kvailumo, tamsumo, proto tingumo ir amžinųjų ydų – polinkio į kūno malonumus, godumo, veidmainystės. Sukūrė keletą tradicinio turinio satyrų („Apie pataikavimo meną“, „Apie visagalį pinigą“, „Dvariškiui“). Satyroje „Bakcheida“ šmaikščiai, vietomis net groteskiškai aprašė lenkų ir lietuvių bajorų užstalės papročius. Sukūrė pirmą lietuviškos tematikos makaroniką (renesansinis poezijos žanras, pagrįstas tyčiniu kalbų maišymu) „Apie kelionę per Lietuvą“, – jame šaipėsi iš primityvios, nešvarios ir skurdžios tamsių kaimiečių buities.

Poetui gyvam esant išėjo net 14 jo kūrybos leidinių, tačiau amžininkams labiausiai patiko tie P. Roizijaus eilėraščiai, kurie nebuvo skirti spaudai ir plito nuorašais. Daugiausia tai buvo renesansinio tipo epigramos – facecijos, kuriose P. Roizijus negailestingai, kartais nevengdamas ir nešvankių žodelių, traukė per dantį žinomus žmones už jų silpnybes ir nedorą elgesį. Tiesa, tų asmenų tikrųjų vardų jis neminėjo, keitė antikinės kilmės pseudonimais, eilėraščius pavadindavo „Vienam viršininkui“ arba „Apie vieną aukštą dvasininką“, tačiau skaitytojai, daug apie juos girdėję, nesunkiai atsirinkdavo, kas yra kas.

“

Nors autorius tvirtai laikėsi katalikiškų pažiūrų (o gal kaip tik dėl to), dvasininko vardo nevertus katalikų kunigus jis pliekė negailestingai, galėjo išvadinti „dykūnų, šliundrų, šunų ganytojais“.

Tokio turinio P. Roizijaus epigramų kol kas neturime publikuotų lietuvių kalba. Jomis šmaikštusis ispanas išjuokė užsienietiškų madų besivaikančius stileivas, dvaro pataikūnus, apsirijėlius ir girtuoklius, namuose sėdėti nenorinčias ir liežuvio už dantų nelaikančias aukštuomenės moteris, pašaukimo neturinčius kunigus, gaunančius aukštas bažnytines pareigas per pažintis, giminystės ryšius ar už pinigus. Nors autorius tvirtai laikėsi katalikiškų pažiūrų (o gal kaip tik dėl to), dvasininko vardo nevertus katalikų kunigus jis pliekė negailestingai, galėjo išvadinti „dykūnų, šliundrų, šunų ganytojais“. Dėl pernelyg stipraus medžioklės pomėgio kliuvo net tuometiniam Žemaičių vyskupui Jurgiui Petkevičiui (neminint vardo).

Privilegija pašiepti net karalių

Ypatingą antipatiją P. Roizijui kėlė įvairūs šarlatanai – šundaktariai, alchemikai, magai, astrologai, kurių anais laikais visoje Europoje būta daug (2 pav.). Jį, Bolonijos universiteto absolventą, teisės mokslų daktarą, piktino tai, kad šarlatanų paslaugos neretai buvo atlyginamos dosniau nei profesionalų darbas. Dar didesnę panieką jam kėlė lengvatikiai, prietarais apsikrėtę tokių „žinovų“ klientai. Vienoje epigramoje itin liesą nemokšą mediką poetas lygina su giltine; kitoje dažnai pasiligojančiam didikui aiškina, kad jei tas savo gydytojui dosniai mokėtų būdamas sveikas, sirgtų kur kas rečiau. Kai kuriose epigramose jis tyčiojasi iš šarlatanų klientų, pvz., pasakoja apie turtuolį, kuris klausdavo žvaigždžių patarimo dėl tinkamo laiko tuštintis, šlapintis ar leisti dujas, bet neklausdavo prieš paleistuvaudamas, todėl nepaliko nė vieno teisėto įpėdinio, o tik pulką neteisėtų. Rimtesnio tono eilėraščiuose P. Roizijus vertina astrologiją krikščionybės požiūriu: primena, kad dangaus šviesulius sukūrė Dievas, todėl žmogus gyvenime turi vadovautis Dievo Žodžiu, o ne tuo, ką apsišaukėliai skelbiasi įžiūrį Jo kūriniuose. Vienoje epigramoje tiesiai sakoma, kad tikėjimas žvaigždžių „pranašystėmis“ gali užkirsti kelią į sielos išganymą.

Gali būti, kad tokio pobūdžio pamokymai bei įspėjimai turėjo ir konkretų neįvardytą adresatą – valdovą. Žygimantas Augustas po mylimosios Barboros mirties aplink save telkė astrologus, alchemikus ir burtininkus. Iki šiol gyva legenda apie poną Tvardovskį, krokuvietį bajorą, pardavusį velniui sielą už magijos žinias; pasakojama, kad kartą šiam pavyko, panaudojus stebuklingą veidrodį, iškviesti velionės dvasią.

P. Roizijaus santykiai su karaliumi buvo ypatingi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad poeto laikysena kartais primena dvaro juokdario, kuriam tradiciškai leidžiama su valdovu bendrauti familiariai, neva juokais į akis jam išrėžti nemalonius dalykus. Tačiau tikrasis dvaro juokdarys daugybę metų (valdant Aleksandrui Jogailaičiui, Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui) buvo Pšemislavas Stančikas (apie 1480 – apie 1560 (4 pav.)), kaip pasakojama, protingas žmogus.

“

P. Roizijaus santykiai su karaliumi buvo ypatingi.

Petro Roizijaus padėtis dvare labiau panėšėjo į Romos imperijos laikų „kliento“, tik ne eilinio, o privilegijuoto. Toks kadaise buvo romėnų rašytojas Markas Valerijus Marcialis, pagarsėjęs kandžiomis epigramomis. Galima sakyti, kad mūsiškis poetas ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime sekė Marcialio pavyzdžiu, taip iki kraštutinumo įgyvendindamas Renesanso, kaip antikos atgaivinimo, programą.

Eglė Patiejūnienė

Daugiau istorijų su šiomis žymomis: Istorijos Kūryba XVI vidurio - XVII a.