Pasmerktojo mirti paleidimo, prašant merginai, paprotys

Mirtis arba vedybos

Net ne visi specialistai žino, kad Vilniaus pilies teismo medžiagoje yra ypatinga šaltinių grupė – Vilniaus pilies teismo protokolai (juodraščiai), tarp jų pasitaiko vadinamų apklausų (lenk. Examiny). Tai monologiniai (pasitaikydavo ir klausimų/atsakymų formos) pasakojimai apie įvykį (nusikaltimą), sykiu ir ilgesnis ar trumpesnis apklausiamojo gyvenimo pristatymas. Tarp daugelio dokumentų akį patraukė viena 1769 m. įtariamosios apklausa. Septyniolikos metų mergina Magdalena Daškevičiūtė pasakojo teismui, kaip ji siekė išgelbėti mirti nuteistąjį Motiejų Bočkovskį, užmesdama ant jo skraistę. Ji tikėjosi, kad nuteistasis bus paleistas ir taps jos vyru. Kas paskatino jauną merginą šiam poelgiui?
Pasmerktojo mirti paleidimo, prašant merginai, reiškinys Europoje egzistavo. Renesanso metu toks paprotys praktikuotas. XVI amžiuje Prancūzijos teisininkas Baltramiejus Šasanė (Barthélémy de Chassanée/Chasseneux) tvirtino, kad toks išgelbėjimas pasmerkia nuteistąjį amžinam kankinimui. Tokių atvejų žinoma ir XVII bei XVIII a. Lenkijoje. Štai 1730 m. laikraštis „Kuryer Polski“ rašė, kad Liubline paleistas į laisvę P. Kozminskio trylikametį sūnų nužudęs nusikaltėlis, nes viena moteris užmetė ant jo skarą ir sutiko už jo tekėti.
Išvaduotas galėjo būti ne tik vyras. Kartais ir mirtimi nubaustą moterį išgelbėdavo ją vesti sutikęs vyriškis. 

“

XVI amžiuje Prancūzijos teisininkas Baltramiejus Šasanė (Barthélémy de Chassanée/Chasseneux) tvirtino, kad toks išgelbėjimas pasmerkia nuteistąjį amžinam kankinimui.

Toks atvejis minimas XVII a. pab. Karališkųjų Prūsų Niedzviedziaus (lenk. orig. Niedźwiedź, dabar – Kujavijos-Pamario vaivadija, Vombrzežno pavietas) parapijos santuokų metrikose. Jose rašoma, kad 1698 m. tokia Jadvyga sumaitino savo (nesantuokinę) dukrą kiaulėms.  Moterį nuo nukirsdinimo išgelbėjo Voiciechas Chodakas, sutikęs ją vesti.
Pasmerktojo(-osios) mirti paleidimo, prašant merginai (kartais vaikinui), vokiečių, italų, lenkų, Ukrainos kazokų tautosakoje siužetų nėra mažai. Štai viename ukrainiečių pasakojime apie mirtin vedamą kazoką Jančurą minima, kad jis atstūmė dviejų senmergių pasiūlymus tapti vienos broliu, kitos vyru; jis, pareiškęs, kad „tu, sese, nebūsi mano sesuo, o tu, šelme, nebūsi mano žmona“, pasirinko kilpą…

Žmogžudystės istorija

Grįžkime prie vilnietės M. Daškevičiūtės istorijos. Apklausoje mergina pasakojo, kad jos motina gyveno Vilniuje, siuvo ir skalbė baltinius, tėvas tarnavo pas Zabielas. Taigi 1769 metų rugsėjo 22 d. pagal Vilniaus pavieto pilies teismo sprendimą buvo nuteistas mirtimi nukirsdinant 27 metų bajoras M. Bočkovskis. Šis apklausos metu prisipažino, kad nužudė savo poną Stanislovą Paškevičių po to, kai su juo susiginčijo, kur jiems nakvoti – karčemoje ar lauke. M. Bočkovskis po 1769 m. Velykų pradėjo tarnauti pas bajorą S. Paškevičių, kuris keliaudavo po kraštą ir prekiaudavo galanterijos dirbiniais ir knygomis. 

Šis žmogus buvo bajoras, nors ir vertėsi prekyba. Tų pačių metų naktį iš birželio 22 į birželio 23 d. kilo konfliktas. Keliaudami per Livoniją, netoli Pasienės (prie Ludzos miesto) dominikonų vienuolyno jie apsistojo, arklius paleido į arimus. S. Paškevičius buvo smarkiai išgėręs. Kaltinamasis nužudė savo poną, miegantį lauke, tris kartus stuktelėjęs jam per galvą kirvio rankena. Nužudytąjį jis nuvilko keliasdešimt žingsnių nuo nusikaltimo vietos ir apdengė žole, ten jis paliko ir savo kruviną bekešą (šiltą kailiu apdengtą bajoro drabužį). Vėliau žmogžudys teigė, kad S. Paškevičių jis nužudė ne [kirvio] rankena, kaip teigta apklausoje, o muštynių metu. M. Bočkovskis pasakojo, kad ponas sudavė pirmas, o jis davė atgal, S. Paškevičius susiėmė už žaizdos, o M. Bočkovskis trenkė jam taip, kad šis krito ant žemės. M. Bočkovskis paėmė pono rimbą ir, juo pribaigęs, pasišalino. Nors žmogžudys ilgai slapstėsi, perspėti Vyžuonų dvaro pavaldiniai po kurio laiko jį pagavo ir pristatė į Ukmergės pavieto paseniūnio Kušelevskio dvarą. Vėliau suimtasis buvo pristatytas į Kamajus ir atiduotas Paškevičiams. Šie jį pristatė į Vilnių, kur vyko LDK Vyriausiojo tribunolo sesija. Tribunolo pareigūnai perdavė žmogžudį Vilniaus pavieto pilies (įgulos) sargybai, o jo bylą – pilies teismui. Pagal Lietuvos Statuto 11 sk. 16 ir 17 poskyrius jam paskirta mirties bausmė nukirsdinant. Nužudytojo giminėms reikėjo sumokėti 100 grašių galvinės (galvapinigių).

Mirtininko gelbėjimas

Miestietis Javorovskis, sutikęs M. Daškevičiūtės motiną, pasakė, kad įmanoma išgelbėti pasmerktąjį. Jis žinojo, kad M. Daškevičiūtė pažįsta nuteistąjį. Anot miestiečio, reikia užmesti skarą ant pasmerktojo tada, kai šį ves į mirties bausmės vietą. Jis bus išlaisvintas ir privalės vesti savo išgelbėtoją. 

“

Tikėtina, kad M. Bočkovskį ir M. Daškevičiūtę siejo artima draugystė, gal net meilė.

Motina atbėgo pas dukterį ir pranešė šią naujieną. Dukra sutiko gelbėti žmogų ir, pasiėmusi iš namų skraistę (tai buvo spreiducha – ištekėjusių žydžių moterų apsiaustas nuo galvos iki kojų), išėjo į miestą laukti procesijos. Priešais Šv. Jono bažnyčios krucifiksą ji pamatė į bausmės vietą vedamą pasmerktąjį ir norėjo mesti skraistę ant M. Bočkovskio. Bet kareiviai neprileido merginos arčiau, mesta skraistė nenukrito ant pasmerktojo. Kareiviai suėmė M. Daškevičiūtę. Nelaisvėje ji buvo trumpai. Lydėję nuteistąjį kunigai paaiškino merginai, kad toks paprotys egzistavo pagonių laikais, o dabar jo nėra, bausmės panaikinti neįmanoma. Taigi M. Bočkovskiui mirties bausmė buvo įvykdyta.
Kodėl mergina ryžosi tokiam poelgiui? Apklausos tekstas liudija naivų merginos siekį išgelbėti pažįstamą žmogų. M. Bočkovskio apklausoje minėta, kad jis į Vilnių atvyko pasitarti dėl vedybų. Tikėtina, kad M. Bočkovskį ir M. Daškevičiūtę siejo artima draugystė, gal net meilė. Kita vertus, trūksta duomenų, patvirtinančių, jog M. Bočkovskis siekė vesti būtent M. Daškevičiūtę, nes apklausose nei M. Daškevičiūtė, nei jos pažįstamos merginos to neįvardijo. Galimos kitos hipotezės. Galbūt tarnaitės duktė tikėjosi pakeisti savo socialinį statusą. Santuoka su skurdžiu, gal net deklasuotu bajoru būtų leidusi merginai pakeisti socialinį statusą. Bet žygis nepasisekė.

Domininkas Burba