Nevidonas Karolis Stanislovas Radvila „Mielasai Pone“

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje gausu įvairių asmenybių – talentingų ir nevykusių karvedžių, pasakiškus turtus sukaupusių ir praradusių didikų, garbingų ir niekšingų politinių veikėjų. Itin ryški asmenybė buvo Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila „Mielasai pone“ (pravardę jis gavo dėl nuolat vartoto priežodžio lenkų kalba „Panie Kochanku“).

“

Nors K. S. Radvila buvo vienas turtingiausių Europos aristokratų, aukštas pareigas ėjęs politikas, valdęs didžiules žemes, tačiau istorijoje jis pasižymėjo kaip didis puotų liūtas ir anekdotiškų istorijų dalyvis bei pasakotojas.

Nors K. S. Radvila buvo vienas turtingiausių Europos aristokratų, aukštas pareigas ėjęs politikas, valdęs didžiules žemes, tačiau istorijoje jis pasižymėjo kaip didis puotų liūtas ir anekdotiškų istorijų dalyvis bei pasakotojas. Lenkų publicistas Stanislavas Cat-Mackevičius (Stanisław Cat-Mackiewicz) jį pavadino to meto bajorijos kvailumo simboliu. Karolis Stanislovas Radvila nepripažino naujovių, liko ištikimas senoms valdymo priemonėms, tikėjo prietarais.

Egzotiški kunigaikščio mokslai ir greita karjera

K. S. Radvilos tėvas buvo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė. Sūnus ūmiu būdu skyrėsi nuo ramaus tėvo, bet valdžios ir turto siekė abu. Karolis Stanislovas Radvila gimė 1734 m., karo dėl sosto tarp Augusto III ir Stanislovo Leščinskio grupuočių, kuriose dalyvavo jo tėvas, įkarštyje.

Jo krikšto tėvai buvo LDK maršalka kunigaikštis Povilas Sanguška (Paweł Sanguszko) ir senelė Ona Sanguškaitė-Radvilienė, abu – įtakingi to meto didikai. Kunigaikščio vaikystė ir jaunystė apipinta legendomis. Anot vienos, kunigaikščiui buvo sunku išmokti raides. Tik tuomet, kai mokytojas jaunuoliui liepė šaudyti į raidėmis pažymėtą taikinį, šis išmoko skaityti. Ar tai tiesa? Vargu, nes aštuonmetis Radvila mokėjo rašyti.
Tačiau mokslai jaunuolio netraukė. Sulaukęs trylikos, K. S. Radvila 1747 m. posėdžiavo Vilniaus seimelyje, o netrukus tapo ir Ašmenos pavieto pasiuntiniu seime. 1752 metais jau ėjo ir LDK kardininko pareigas. 1757 metais Varšuvoje Augustas III įteikė jam Baltojo erelio ordiną.
Kunigaikštis K. S. Radvila pasižymėjo tuo, kad rengė ištaigingas puotas. 1761 metais pasibaigus Lietuvos vyriausiojo tribunolo sesijai, sukvietė pasiuntinius ir didikus į Miro pilį, organizavo ištaigingą medžioklę (ta proga daug stirnų, elnių, vilkų bei kiškių buvo saugoti – aptverti tinklais).

Kuklūs politiniai gabumai ir talentas puotauti

1762 metais K. S. Radvila sužinojo, kad mirė tėvas. Jis paveldėjo Radvilų turtus. Tuo metu šalyje konfliktavo Potockių ir Čartoriskių grupuotės. Pirmieji rėmė karalių Augustą III ir norėjo išlaikyti senąją santvarką, o antrieji reikalavo valstybės reformų. Čartoriskių grupuotę palaikė Rusija. Kol Augustas III buvo gyvas, kovos netapo atviromis. Karolis Stanislovas Radvila pasiekė Vilniaus vaivadijos pareigybę. O konfrontacija tarp grupuočių augo, Lietuvos vyriausiojo tribunolo metu Vilniuje net vyko susirėmimai tarp Radvilų ir Masalskių, Flemingų bei kitų didikų tarnų. Kai mirė Augustas III, prasidėjo atviras karas.

“

Vėliau K. S. Radvila susitaikė su LDK didikais, grįžo į Lietuvą ir užsidarė savo Nesvyžiaus dvare, kur smagiai puotavo ir medžiojo, o politikoje jau nedalyvavo.

Surinkęs savo kariuomenę, K. S. Radvila nuskubėjo į Vilnių ir apsupo Masalskio rūmus. Karolis Stanislovas Radvila stengėsi, kad seimeliuose bei teismuose vyrautų jo grupuotės nariai, tačiau netrukus į LDK įžengė Rusijos imperijos kariuomenė ir jėgų santykis pakrypo ne Radvilos naudai. Jo kariuomenė buvo sumušta prie Slonimo, o kunigaikštis pasitraukė iš šalies. LDK generalinė konfederacija paskelbė jį tėvynės priešu, atėmė Vilniaus vaivados pareigybę, o turtą konfiskavo. Ilgą laiką jis gyveno Bratislavoje ir Drezdene, bet galiausiai pas jį atvyko Lenkijos kariuomenės vadas Stanislovas Poniatovskis (Stanisław Poniatowski) ir mainais už valdų bei pareigybės grąžinimą pasiūlė organizuoti disidentus (nekatalikus) palaikančią konfederaciją. Karolis Stanislovas Radvila sutiko. Jis pripažino naująjį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Įkūrus konfederaciją Vilniuje, kunigaikštis su šalininkais patraukė į Radomą, kur buvo pasirašomas konfederacijos aktas. Bet paaiškėjo, kad visas derybas kontroliavo Jekaterinos II pasiuntinys Nikolajus Repninas (Николай Васильевич Репнин) ir jo žmonės. Kunigaikštis nusivylė ir stojo karaliaus priešininkų pusėn. 1768 metais jis prisijungė prie Baro konfederacijos. Bet Rusijos daliniams sumušus kunigaikščio kariuomenę, jis pasitraukė į Prahą. Vėliau K. S. Radvila susitaikė su LDK didikais, grįžo į Lietuvą ir užsidarė savo Nesvyžiaus dvare, kur smagiai puotavo ir medžiojo, o politikoje jau nedalyvavo. Iškilmingiausi jo renginiai vyko 1783 m., švenčiant Jono III Sobieskio pergalės mūšio ties Viena metines. 1785 metais į Nesvyžių atvyko ir buvo iškilmingai priimtas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Visų luomų Radvilų valdų gyventojai sveikino valdovą, didikas demonstravo savo turtingumą ir relikvijų gausą. Rodyti operos ir baleto spektakliai, gėrėtasi fejerverku. Vėliau K. S. Radvila kartu su karaliumi šaudė lokius.

Lietuviškojo Miunhauzeno istorijos

Tuo metu, kai K. S. Radvila leido laiką Nesvyžiuje, kilo daugelis legendų apie jo neįprastus pomėgius ir gebėjimus. Dažnai minėti jo dialogai. Štai vienos puotos metu Žarnuvo kaštelionas Simonas Kazimieras Šidlovskis (Simeon Kazimierz Szydłowski) jam priekaištavo dėl prabangos, esą jis gyvena karališkai. Kunigaikštis atsakė: „Aš gyvenu radviliškai (po radziwiłowsku), o karalius – kaip jam patinka“. Be to, teigė K. S. Radvila, nesamdydamas juokdarių karalius sutaupo, nes turi ne vieną juokdarį senate, kuriems nereikia mokėti. Senato narys S. K. Šidlovskis įsižeidė ir daugiau nevyko į puotas pas K. S. Radvilą.

“

Sykį, viešėdamas Varšuvoje, jis teigė, kad buvo pragare ir matė, kaip jėzuitų dvasios kali stikliniame butelyje, kad neapgautų velnių ir nepabėgtų iš pragaro…

Dar pasakojama, kad kunigaikštis sakydavo, jog Radvilų ižde visada turi būti pinigų, ir pykdavo, jei jų nebūdavo.
Legendos skelbė, kad kartais kunigaikštis diskutuodavo ir šventomis temomis. Sykį, viešėdamas Varšuvoje, jis teigė, kad buvo pragare ir matė, kaip jėzuitų dvasios kali stikliniame butelyje, kad neapgautų velnių ir nepabėgtų iš pragaro… Skrupulingasis kapelionas eksjėzuitas Juozapas Katenbringas (Józef KATENBRING)  protestavo, esą iš pragaro neįmanoma pabėgti, ir baiminosi dėl klystančio kunigaikščio sielos. Kunigaikštis nepritarė garbiam teisuoliui, todėl Katenbringui teko ne savo noru vykti į Nesvyžių ir iškiliai darbuotis klebonu ten, kur į pragarą žvelgiama kitaip…
Būta ir kitokių istorijų. Anot vienos, kunigaikštis pokylio metu pasakė, kad „rytoj snigs“. Visi juokėsi, nes buvo vasara. Tačiau kitą dieną kunigaikštis po apylinkę važinėjo rogėmis, o sniegą vaizdavo išberta druska (ji tuo metu buvo itin brangi). Dar viena legenda pasakojo, esą K. S. Radvila lokiams įmesdavo nuteistuosius mirties bausme…
Pasakodavo kunigaikštis ir fantastines istorijas: esą kadaise Kaspijos jūroje jis turėjo romaną su sirena, o iš šio romantiško ryšio gimė daug dailių silkučių…

Domininkas Burba