Muitininkas Henrikas Šliageris: vokietis po apaštalo Mato ženklu
Krikščionių pasaulyje būti muitininku reiškė savo nemirtingą sielą pasmerkti pražūtingoms pagundoms. Naujajame Testamente muitininko ar mokesčių rinkėjo vardas buvo sinonimiškas nusidėjėliui arba pagoniui. Bet net ir Šventajame Rašte buvo galima rasti išlygų šiai profesijai pateisinti: pats Jėzus sėdo su muitininkais prie vieno stalo, o ir apaštalas bei evangelistas Matas, dabar vadinamas dangišku bankininkų, buhalterių ir mokesčių rinkėjų globėju, buvo muitininkas.
Muitai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo renkami jau XIV amžiuje. Tačiau duomenų apie jų rinkėjus nėra. XV amžiaus šaltiniuose muitininkai minimi dažnai, bet visi jie – „smulkios žuvelės“, dažniausiai – žydai, apie kurių asmenybes nedaug ką žinome. Tik 1496 m. pradžioje itin pelningą LDK Kauno muitinę perėmęs vokietis Henrikas Šliageris (Slacker) buvo pirmasis išskirtinis muitininkas. Šis asmuo suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos ekonomikos istorijoje.
Prekybos su valdovu privalumai ir trūkumai
Įdomybė
Pirmuoju Lietuvos monetų kaliku, padėjusiu pagrindus LDK piniginei sistemai, laikomas iš Vokietijos kilęs pirklys Henrikas Šliageris, 1495 m. tapęs atidarytos Vilniaus monetų kalyklos viršininku.
H. Šliageris kilo, regis, iš Reutlingeno (dab. Baden Viurtenbergo žemė Vokietijoje), tuo metu priklausiusio Švabų lygai. XIV–XV a. Pietų Vokietijos miestai tarpininkavo prabangos prekes iš Artimųjų Rytų vežusiems Venecijos pirkliams. Matyt, per miesto prekybos tinklus H. Šliageris atkako į Krokuvą, 1479 m. tapo šio miesto piliečiu. Čia jis vertėsi prekyba ir finansinėmis operacijomis, kartais jį vedusiomis į karaliaus dvarą.
“
Muitinės kontrolė garantavo nenutrunkantį grynųjų srautą, todėl ji buvo visų didesnių pirklių svajonė.
Per jį H. Šliagerio interesai pasiekė ir LDK, kur jis minimas paskutiniaisiais Kazimiero Jogailaičio valdymo metais. Čia jis vertėsi įprasta veikla. 1499 metų įrašas didžiojo kunigaikščio Aleksandro sąskaitų knygoje skelbė: „Henrikui Šliageriui kunigaikštis skolingas už damastus, aksomus, audinius, už kroką, pipirus bei kitus prieskonius virtuvei ir už jam laiduotas dvarionių skolas bei tam tikras pinigų sumas… Iš viso susidaro suma trys tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt keturios kapos.“ Taigi H. Šliageris tiekė prabangos prekes dvarui, maloniai teikdavo kreditus valdovui ir dvarionims, kurių mokumą patvirtindavo valdovas. Jis buvo privilegijuotas pirklys, vykdė didmeninę prekybą pasitelkęs ne svarstykles ir svarelius, o plunksną ir popierių. Artumas valdovui išlaisvino H. Šliagerio prekybą nuo biurokratinių kliūčių, bet kartu „dovanojo“ ilgai neapmokėtas dvaro sąskaitas. Norint kompensuoti praradimus, reikėjo rasti papildomų pajamų šaltinių, kurie teiktų apyvartines lėšas. Muitinės kontrolė garantavo nenutrunkantį grynųjų srautą, todėl ji buvo visų didesnių pirklių svajonė. H. Šliageriui ją pavyko pasiekti. 1495 metų viduryje didysis kunigaikštis Aleksandras išvijo iš Lietuvos žydus. Atrodo, kad pasinaudojęs tuo metu per visą Europą nuvilnijusia antisemitizmo banga, Lietuvos valdovas šitokiu būdu atsikratė savo senų kreditorių. Sunku pasakyti, ar taip elgtis jį vertė ir kreditoriai krikščionys, bet pastariesiems žydų išvijimas buvo naudingas.
H. Šliageris buvo neordinarus: jis nusitaikė ne į pirkliams įprastą muitų atpirkimą (tais laikais vadinamą arendą), o į visos LDK pinigų emisijos kontrolę. Ryšiai dvare ir asmeniniai gabumai leido H. Šliageriui maždaug apie 1495 m. tapti monetų kalyklos Vilniuje viršininku. Iki tol monetų kalykla Vilniuje neveikė. Jos atidarymas buvo naujovė, būtent šiuo laikotarpiu padėti pagrindai vėliau LDK įsigalėjusiai pinigų sistemai. Todėl H. Šliageriui kartais uždedami pirmojo Lietuvos monetų kaliko laurai. Bet jo veikla nesustojo. Po to, kai 1501 m. Aleksandras Jogailaitis tapo Lenkijos karaliumi, H. Šliageris buvo paskirtas Krokuvos pinigų kalyklos vadovu.
Finansiniai interesai nustelbia nacionalinius
Vykdyti tokią plačią veiklą (rūpintis prekyba, dvaro kreditavimu, muitinės ir pinigų kalyklos priežiūra) vienas žmogus negalėjo. Aleksandro Jogailaičio dvare H. Šliagerį kartais atstovavo jo tarnas Iržikas (tikriausiai čekas). Šių dviejų žmonių ryšys nurodo galimą H. Šliagerio veiklą tuo metu aktyvioje Bohemijos rinkoje. Artimiausi H. Šliagerio žmonės buvo Ulrichas Hozijus, kilęs iš Pforzheimo Pietų Vokietijoje, ir Henrikas Karlovičius (gal iš Bohemijos?). Jie buvo H. Šliagerio verslo partneriai. Pirmasis vedė H. Šliagerio brolio našlę ir vienu metu vadovavo Krokuvos pinigų kalyklai, o antrasis vedė H. Šliagerio brolio našlės seserį ir nuo 1498 m. iš valdovo atpirko Bresto muitus.
“
H. Šliagerio padėtis jiems žadino viltis, jog vokiečių nacijos pirkliams LDK rinkoje atsivers didelės galimybės.
Šie ryšiai rodo, kad H. Šliageris visada priklausė Vidurio Europos (Pietų Vokietijos) pirklių tinklams. Tai paaiškina jo nesutarimus su šiaurės vokiečių Hanzos pirkliais. 1495 metų pradžioje H. Šliagerio padėtimi Vilniuje džiaugėsi iki tol su juo nebendravę Revelio (Talino) pirkliai. Matyt, jie žinojo ar juto, jog Lietuvos valdovas žada atsikratyti žydų kreditorių. H. Šliagerio padėtis jiems žadino viltis, jog vokiečių nacijos pirkliams LDK rinkoje atsivers didelės galimybės. Bet vokiečių pirklių palaikymo istorija susiklostė kitaip. H. Šliageris Kauno muitinę atpirkinėjo nuo 1496-ųjų kovo iki 1499-ųjų kovo už 1 350 kapų grašių. Matyt, šio laikotarpio pradžioje jis įsigijo namus Kaune, kad bent retkarčiais atvykdamas kontroliuotų muitinės veiklą. Čia jis susidūrė su ilgai trukusia vietinių ir Gdansko (Hanzos sąjungos miesto) pirklių trintimi. Kauniečiai visais būdais stengėsi suvaržyti gdanskiečių teises vežti prekes į Vilnių, kur vartojimo apimtys buvo didesnės. H. Šliageris, Vilniuje turėjęs savo verslą, Gdansko pirklių konkurencijos nepageidavo. Kai jis pradėjo administruoti muitinę, pasipylė gdanskiečių skundai, jog už prekes, vežamas iš Kauno gilyn į Lietuvą, reikia mokėti mokesčius antrą kartą. Gali būti, kad H. Šliageris net klastojo dokumentus, antrą muitą pristatydamas kaip seniai egzistuojantį. Lietuvos valdovai dar ilgai nesugebėjo šios problemos išspręsti, todėl Hanzos kontoros veikla strigo, o 1540 m. ji apskritai liovėsi. Taip vokiečių nacijos pirklių šlovei „pasitarnavo“ H. Šliageris.
1504 m. H. Šliageris neteko Krokuvos pinigų kalyklos vadovo posto, bet kaip kompensaciją iki 1507 m. išsirūpino vadovavimą Kauno muitinei. 1504 metais jis atvyko į Lietuvą ir mirė. Vaikų neturėjo, todėl H. Šliagerio turtas ir Kauno muitinės priežiūra atiteko testamento vykdytojams – Ulrichui Hozijui ir Henrikui Karlovičiui.
Eugenijus Saviščevas
Karalius L., Kauno muitininkas Heinrikas Sliacheris (1496–1499; 1504), Kauno istorijos metraštis, t. 3, 2002, p. 185–201.
