Mityba ir ligos XVIII a. pab. Vilniuje pagal Georgo Forsterio laiškus
Iki pastarojo meto istorijos mokslas daugiau nagrinėjo tai, kas geriausiai atspindėta rašytiniuose šaltiniuose – politinius įvykius, aukštuomenės gyvenimą ir panašiai. Duomenų apie kasdienį eilinių žmonių („bevardės minios“) gyvenimą mažiau, jie fragmentiški ir išbarstyti. Todėl bet kokia objektyvi nuoroda apie eilinių vilniečių kasdienybę įgauna didelę vertę.
Georgas Forsteris (1754–1794), garsus vokiečių gamtininkas, Džeimso Kuko kelionės aplink pasaulį dalyvis, kelerius metus (1784–1787) dirbo Vilniaus universitete. Jo laiškuose, parašytuose įdomia ir turtinga kalba, daug taiklios ir vertingos informacijos apie universitetą ir jo profesorius, to meto mokslo lygį, socialinį ir politinį Lenkijos bei Lietuvos gyvenimą. Dėmesio nusipelno ir jo pastabos apie kasdienį vilniečių – elito ir eilinių gyventojų – gyvenimą ir buitį. Žemiau pateikiamos jo laiškų ištraukos pagal lietuvišką 1988 metų leidimą. Tekste prisilaikoma tos pačios laiškų numeracijos.
Kaip atrodė Vilnius ir vilniečių gyvenimas išsilavinusio europiečio Georgo Forsterio akimis?
Įdomybė
Vokiečių gamtininkas Georgas Forsteris (1754–1794), Džeimso Kuko kelionės aplink pasaulį dalyvis, kelerius metus (1784–1787) dirbo Vilniaus universitete. Jo laiškuose, parašytuose įdomia ir turtinga kalba, daug taiklios ir vertingos informacijos apie universitetą ir jo profesorius, to meto mokslo lygį, socialinį ir politinį Lenkijos bei Lietuvos gyvenimą. Dėmesio nusipelno ir lietuvės moterys: „Moterys man neatrodo tokios gražios, kaip garsinama, oda, tiesa, labai balta, figūra liekna, ir atskiri buožai gražūs, bet visuma retai patraukli.“ Be to, „bent jau kartą per savaitę tiek moterys, tiek vyrai mirtinai nusilaka“.
Vilniečiai vokiečio akimis: netašyti girtuokliai
Apie miestą ir gamtą: „Vilniaus geografinė padėtis patogi ir maloni, tai gražiausia vietovė iš mano matytų Lenkijoje“ (Nr.13). Vilnius „iš toli, puošiamas daugelio puikių bažnyčių bokštų, atrodo gerai, o viduje – nepaprastai apgailėtinai dėl daugybės apleistų, tuščių, apgriuvusių (…) namų“ (Nr.19). „Jo viduje – siauros purvinos gatvės ir daugybė griuvėsių“ (Dienoraštis). „Pėsčiomis mieste paprasčiausiai nėra kaip pasivaikščioti dėl apgailėtino grindinio“ (Nr.60). „Klimatas šiurkštus, neduodąs jokių vaisių, nieko, išskyrus avietes ir žemuoges“ (Nr.123). „Klimatas [pasižymi] (…) taip pat visišku trūkumu to, kas vadinama vaisiais, nes nėra šalčiui atsparių vaismedžių“ (Nr.130).
Pratinimasis gyventi Vilniuje jam buvo iššūkis: „Pamažu pradedu pratintis prie šios originalios tautos papročių“ (Nr.12). G. Forsteriui į akis krito žmonių išvaizda. Apie bajorus: „Beveik nuolat matai stambius vyrus, gerai nuaugusius, ir veido bruožai turi kažką kilnu ir atvira, bet dažnai ir daug laukiniškumo ir šiurkštumo.“ „Moterys man neatrodo tokios gražios, kaip garsinama, oda, tiesa, labai balta, figūra liekna, ir atskiri buožai gražūs, bet visuma retai patraukli“ (Nr.12). Apie bajorų aprangą: „Ilgi drabužiai dar pakenčiami, nors jie ir ne patys gražiausi, bet skustos galvos (…) bjauroja ne vieną gražų vyrą“ (Nr.12).
“
„Jie gerbia tik mediciną, nes niekada aš dar nemačiau žmonių, kurie taip brangintų gyvenimą, šitaip bjauriai juo naudodamiesi.“
Apie gyventojų įpročius: „Abiejų lyčių patarnautojai (…) šalia to dar turi bjaurių ydų, pavyzdžiui, jie girtuokliai, tinginiai, apsirijėliai ir t. t. “ (Nr.13). „Bent jau kartą per savaitę tiek moterys, tiek vyrai mirtinai nusilaka“ (Nr.31). „Mano kūrikas ir malkų kapotojas yra bajoras (…) ir kas trečias žodis jam reikia pagrasinti, kad gaus pylos, arba pažadėti atsilyginti degtine“ (Nr.80). „Jie gerbia tik mediciną, nes niekada aš dar nemačiau žmonių, kurie taip brangintų gyvenimą, šitaip bjauriai juo naudodamiesi“ (Nr.130).
Skurdus lietuvių stalas ir nešvarus guolis
Apie maistą: „Nepaprastas brangumas visų daiktų, išskyrus duoną ir mėsą, bet užtat labai prastą, išskyrus žvėrieną“ (Nr.18). „Mėsa kartais bloga, kartais pakenčiama; duona visada bloga, jei nekepi pats. Dažnai būna žvėrienos. Šie trys dalykai labai pigūs, bet visa kita siaubingai brangu, tiesiog negirdėtai brangu. (…) Gero sviesto negalima gauti, kaip ir gero pieno, jei nelaikai karvės. (…) Daržovės, greens (žalumynai – R. J.), vaisiai ir t. t. – retenybė“ (Nr.19).
“
„[iš Lietuvos atsivežu] dar vieną keistenybę, kuri ten, deja, nėra retenybė, būtent gabalą duonos, kokią Lietuvoje valgo paprastas vergas – tai apgailėtinas, neaprašomas mišinys šiaudų ir pelų, beveik be jokių syvų ir be jokio stiprumo!“
„Per pasninką smirda per dešimt žingsnių, bent jau per tris, apgižusiu aliejumi, su kuriuo jie viską valgo“ (Nr. 31). „[pakelės smuklėje] iš penkių kiaušinių, kuriuos paprašiau išvirti, tik vienas buvo šviežias ir valgomas“ (Dienoraštis). „[iš Lietuvos atsivežu] dar vieną keistenybę, kuri ten, deja, nėra retenybė, būtent gabalą duonos, kokią Lietuvoje valgo paprastas vergas – tai apgailėtinas, neaprašomas mišinys šiaudų ir pelų, beveik be jokių syvų ir be jokio stiprumo! “ (Nr.144). „Taigi natūralus įprastinio lenkų gyvenimo padarinys akivaizdžiausiai pasireiškia skorbutu, kuriuo jie visi daugiau ar mažiau serga; jis toks dažnas, be to, ir dėl jų nešvaros, ir dėl sūdyto bei sugedusio maisto, kurį jie taip mėgsta. Raugintų kopūstų ir burokėlių rūgščių nepakanka susidoroti su liga, kurią sukelia sūdyta žuvis, sūdyta mėsa, pasenęs ir dvokiąs aliejus bei nešvara“ (Nr.130). Vaisiais mėgaujasi tik aukščiausio elito atstovai: pas vyskupą G. Forsteriui teko valgyti „labai gerus ananasus iš jo šiltnamio ir renetus iš Italijos“ (Nr.19).
Apie higieną: „Lenkės panelės šukuojasi plaukus per langą, lydamos savo „plaukų gyventojomis“, o kavalieriai su Stanislovo ordinu šnypščiasi nosį tarp pirštų“ (Nr.19), „…garbūs ūsočiai su kardu prie šono vietoj kojinių turi šiaudų“ (Nr.28).
Apie vaikų auginimą: „Nupenėjimas (šitaip čia turėtų vadintis auklėjimas)“ (Nr.80). „Čia negirdėta, kad moteris žindytų vaiką, jeigu ji gali pasisamdyti žindyvę (ir, vadinasi, savo vaikui jau ankstyvoje vaikystėje parūpinti prancūzų ligą arba, švelniausiu atveju, skorbutą“ (Nr.102).
Gyvenimo būdo sukeltos ligos
Apie ligas. G. Forsteris buvo susirgęs, kaip jis diagnozavo, „blogiausios rūšies dėmėtąja šiltine“ (Nr.43). Greičiausia dėl skorbuto „negaliu pasiekti, kad šnypščiantis nosį, kaskart neištrykštų kraujas“ (Nr.69). Galima įtarti ir kitas su mityba susijusias infekcijas, pvz. hepatitą A: „Vis dar gydausi, kad nuslopinčiau polinkį į tulžies karštinę (Gallenfieber), kuri jau buvo pakeliui pas mane ir tarsi stovėjo už durų. Šita karštinė dabar smarkiai paplitusi Vilniuje“ (Nr.135).
Taigi Georgas Forsteris vilniečių gyvenimu XVIII a. pab. buvo, švelniai tariant, nesužavėtas. Gyventa, Vakarų Europos žmogaus akimis žiūrint, apleistame ir nešvariame mieste, esant atšiauriam klimatui, pasibaisėtinomis higienos sąlygomis. Praktiškai visi žmonės užsikrėtę utėlėmis, manytina, kad namuose nestokota ir blakių bei blusų. Mityba nesubalansuota ir nevisavertė: eilinių gyventojų mitybos pagrindą sudarė prastos kokybės duona, kruopos, prasta sūdyta mėsa ir žuvis, rauginti kopūstai, burokėliai su prastu vietinės gamybos (sėmenų?) aliejumi.
“
Stokota geresnės kokybės pieno ir jo produktų, o ypač – vaisių ir daržovių, kurie buvo sezoninis skanėstas ir prabangos dalykas. Dėl tokios mitybos miestiečius nuolatos kamavo skorbutas (vitamino C trūkumas), o kartu – susilpnėjęs atsparumas infekcinėms ligoms. Dėl šių priežasčių ir dėl prastų higienos sąlygų plito maisto toksikoinfekcijos ir infekcijos (tarp jų ir hepatitas A), parazitų pernešamos ligos (dėmėtoji šiltinė). Georgas Forsteris iš Vilniaus išsivežė ne pačius geriausius įspūdžius.
Rimantas Jankauskas
Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus / Sudarė, iš vok. k. vertė, paaiškinimus rengė J. Kilius. – Vilnius: Mokslas, 1988.
