Meno mecenatai
Mecenato terminas kilo iš Romos imperatoriaus Augusto (mirė 14 m. e. m.) patarėjo ir politiko Gajaus Klinijaus Mecenaso (Gaius Clinius Maecenas) pavardės. Jis globojo Romoje jaunus literatus. Todėl mecenatais dažniausiai vadinami asmenys, globojantys menininkus ar skiriantys paramą menui. Dažniausios tokios veiklos apraiškos – konkrečių meno kūrinių užsakymas, menininkų samdymas ir išlaikymas. Kartais mecenatystės terminas nepagrįstai taikomas mokslo, kultūros, Bažnyčios globai apibūdinti – toks taikymas atsirado XIX a., dažnai sutinkamas ir dabar. Dera prisiminti, kad mecenatystė visų pirma apibūdina meno (literatūros, dailės, architektūros, muzikos ar teatro) rėmimą ir globą.
Pirmieji mecenatai perka pagyras
“
Dauguma pirmųjų poemų sukurta ir išleista ne autorių iniciatyva, bet užsakius didikams.
Išskirti mecenatystės apraiškas ankstyvuoju XIV–XVI a. pradžios laikotarpiu sudėtinga. Nežinomi dailininkai ir užsakymų aplinkybės. Manoma, kad bizantinio stiliaus tapyba karališkose Krokuvos Vavelio ir Liublino koplyčiose XV a. pradžioje atsirado Jogailos iniciatyva. Nuo XVI a. LDK mecenatystė aiškiai matoma literatūroje. Dauguma pirmųjų poemų sukurta ir išleista ne autorių iniciatyva, bet užsakius didikams. Štai Radviloms užsakius ir globojant Jonui Abromavičiui XVI a. pabaigoje buvo sukurta Mikalojų Radvilą Rudąjį (m. 1584) išaukštinanti Vilniaus poeto Jono Radvano poema „Radviliada“. Jono Karolio Chodkevičiaus (m. 1621) kariniai nuopelnai išaukštinti Chodkevičių užsakymu atsiradusioje Lauryno Bojerio poemoje „Karolomachija“ (1606).
Baroko mecenatystės dvasia išaugina LDK architektūros šedevrus
Mecenatystės apraiškas LDK dailėje ir architektūroje geriausiai pastebimos baroko epochoje. Simboliška, kad ji akivaizdi barokinės architektūros pradininko LDK Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (m. 1616) veikloje.
“
XVII a. I-oje pusėje nei vienas LDK didikas neprilygo Radvilai Našlaitėliui tokia gausia parama menui.
Jis XVI a. pab.–XVII a. pradžioje Europoje vyraujančiu privačių miestų pavyzdžiu perstatė Nesvyžiaus miestą, įsteigė keletą vienuolynų ir įsirengė čia prabangiausią visoje LDK rezidenciją. Miestelio pažiba tapo viena pirmųjų Europoje barokines architektūros formas atkartojanti jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia. Radvila Našlaitėlis smulkmeniškai kišosi į LDK bažnyčios statybas. Manoma, tik jo užsispyrimo dėka virš bažnyčios iškeltas jos architektūrą pakeitęs didelis kupolas. Radvila Našlaitėlis, kaip mecenatas, kviesdavo aukšto lygio dailininkus, užsakydavo marmurinius antkapius ir paveikslų rinkinius, remdavo knygų leidybą.
Įdomybė
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio funduota jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia Nesvyžiuje (pradėta statyti 1586m.) – viena pirmųjų barokinių jėzuitų bažnyčių Europoje.
Tuo stebėtis nederėtų, žinant išskirtinį Radvilos Našlaitėlio išsilavinimą, smalsumą ir erudiciją. XVII a. I-oje pusėje nei vienas LDK didikas neprilygo Radvilai Našlaitėliui tokia gausia parama menui. Tačiau tuo metu išsiskiria valdovo meniniai užsakymai Vilniuje, siejami su Valdovų rūmų perstatymu ir Šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus katedros įrengimu. Pastaroji buvo didelis žingsnis LDK meno istorijoje, išpopuliarinęs privačių kupolinių koplyčių steigimą krašte ir platesnį marmuro panaudojimą. Šv. Kazimiero koplyčios interjeras tapo meniniu pavyzdžiu, o nuo statybų likę marmuro luitai buvo panaudoti kitų didikų užsakymams. Iš valdovo iniciatyva atgabentų marmurų Vilniuje atliktas ne vienas marmurinis antkapis, epitafija, portalai. XVII amžiaus I-oji pusė LDK pasižymi valdovo mecenatystės sekimu, kopijavimu – dažnai žymiausi užsakymai atliekami pasitelkiant valdovui dirbančius meistrus.
Iš valdovo estafetę perima didikai
Situacija keitėsi XVII a. II-oje pusėje. Valdovai rečiau užsakydavo kūrinius, rečiau kviesdavosi iš užsienio aukšto lygio dailininkus ir architektus, jų veikla LDK tapo minimali. Lenkijoje ir LDK iniciatyvą perima didikai. Jie savarankiškai kviečiasi talentingus menininkus, vykdo naujoviškus užsakymus. Pavyzdžiai – Pažaislio kamaldulių vienuolynas ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Pastarojoje pirmą kartą bažnyčios puošybai gausiai panaudota stiuko lipdyba, perteikiant daugybę pavienių ir atskiruose siužetuose grupuojamų skulptūrų. Bažnyčios statybų mecenatas Mykolas Kazimieras Pacas negailėjo lėšų, pats parinko ir pakvietė dailininkus, domėjosi atliekamais darbais. Testamente mecenatas nurodė, kad paveikslai altoriams turi būti panaudoti pagal jo patvirtintą planą. Dar daugiau mecenatystės apraiškų matome Pažaislyje, kur mecenatas Kristupas Zigmantas Pacas kišosi į atskiras detales, koregavo altorių projektus ar net parinko stiuko lipdybos spalvas. Bažnyčia naujoviška ne tik architektūriniais sprendimais (įgaubtas pagrindinis fasadas, panaudotas retas šešiakampis planas), bet ir interjero puošyba (pirmą kartą gausiai naudotas marmuras, stiuko lipdyba derinta su sienine tapyba). Visus darbus atliko aukšto lygio italų menininkai, kai kurie jų užsakovui dirbo dešimtmetį ir ilgiau.
Dvarų kultūros suklestėjimas: meilė menui, bet ne menininkams…
Privačiuose dvaruose XVII a. ir ypač XVIII a. sutinkama pavyzdžių, kuomet išlaikomos muzikinės kapelos, samdomi ir išlaikomi profesionalūs muzikantai, didikų užsakymu kuriami muzikiniai kūriniai.
“
Nuo jo, negavę atlygio ar vengę fizinių bausmių, pabėgo ne vienas menininkas…
LDK etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) ne tik grojo įvairiais muzikiniais instrumentais ir kūrė muziką, tačiau savo dvare Slanime išlaikė operos teatrą ir didelį orkestrą. LDK vėliavininko Jeronimo Florijono Radvilos (1715–1760) dvaruose Palenkės Bialoje, Nesvyžiuje ir Slucke nuolat dirbo architektai, tapytojai, skulptoriai, buvo kaupiamos meno kolekcijos, išlaikoma baleto mokykla, teatro trupė, o muzikinei kapelai kviečiami muzikantai ir solistai iš Vienos. Tiesa, dvaro šeimininkas, rodęs didelę meilę menui, nepasižymėjo maloniu būdu. Nuo jo, negavę atlygio ar vengę fizinių bausmių, pabėgo ne vienas menininkas…
Mindaugas Paknys
