Mauricijus Pranciškus Karpis (1749–1817)
XVIII a. antrosios pusės Lenkijos ir Lietuvos valstybės politikos veikėjas, fiziokratas, 1794 m. sukilimo dalyvis, vertėjas, publicistas, „geras ūkininkas ir malonus savo valstiečių ponas“ Mauricijus Pranciškus Karpis gimė 1749 m. Ariogalos tijūno Juozapo Karpio ir Barboros Nagurskytės šeimoje. Gyveno giminės valdose Rėkyvoje (Rėkyjava, dabar – Šiaulių miesto dalis). Anksti neteko tėvo: tijūnas J. Karpis mirė 1762 m., eidamas 42 metus. Motina mirė 1798 m. vasarį, sulaukusi 78 metų. M. P. Karpis turėjo brolius Felicijoną, Raseinių žemės teisėją (nuo 1780 m., o nuo 1807 m. – Upytės vėliavininką) ir Ignotą, Žemaitijos vaiskį, o taip pat seseris Joaną ir Kristiną.
Pyla beraščiams bajorams
Manoma, kad M. P. Karpis studijavo Krokuvoje, vėliau keliavo po Angliją, Prancūziją, Italiją. Iš mažens buvo skirtas dvasininkų luomui, tačiau anksti ėmėsi plunksnos ir buvo pasaulietis. Pirmąjį savo darbą – svarstymus apie mitologizavimo manierą poezijoje lenkų kalba „Mitologijos gynimas, arba Atsakymas Varšuvos „Monitoriui“ – paskelbė 1773 metais.
“
M.P. Karpis didelį dėmesį skyrė visuomenės švietimui.
Susipažinęs su Apšvietos epochos idėjomis ypač didelį dėmesį skyrė visuomenės švietimui. 1788 metais jis rašė: „Nežinau, ar iš visų Lietuvos bajorų dvi dalys jau moka skaityti. Tačiau dėl savo kilnių kraštiečių, garbingų žemaičių (o jų esama keliolika tūkstančių), drąsiai garantuoju, kad nepaisant trijų viešųjų mokyklų vos trečdalis jų galėtų didžiuotis puikiu gebėjimu skaityti ir rašyti. O iš tų nemaža dalis vien tik gimtąja kalba paviršutiniškai skaito spausdintą tekstą. Toks tad jų širdyse ir protuose viešpatauja tamsumas, kad šiuo atžvilgiu hotentotai [Pietų Afrikos tauta], aplandai [Šiaurės Amerikos tauta] – še tau kad nori! – net karibai turi ko pavydėti“.
Lygybės idėjos ir visuomenės kritika
M. P. Karpio politinės ir filosofinės pažiūros buvo artimos Žano Žako Ruso idėjoms.Jis išvertė į lenkų kalbą ir 1789 m. išleido 1772 m. parašytą Ž. Ž. Ruso veikalą „Pastabos apie Lenkijos valdymą“, kuriame siūloma Abiejų Tautų Respublikoje pamažu naikinti baudžiavą.
“
M.P. Karpio pažiūros artimos Ž.Ž. Ruso idėjoms.
M. P. Karpis reiškė didelę pagarbą Ž. Ž. Ruso, „kaip mąstytojui, iš kurio filosofijos ir jis mokęsis, kaip būti dorovingu ir geru piliečiu, tauriu ir laimingu žmogumi“.
Politines pažiūras, būdingas Lietuvos fiziokratų kairiajam sparnui, M. P. Karpis išdėstė anoniminiuose laiškuose, rašytuose Rėkyvoje 1789–1791 m. ir skelbtuose lenkų kalba. Veikale „Seimelių vaizdas“ jis pateikė pavietų bajorų seimelių reformos projektą.
“
„Politinės laisvės paslaptis yra pilietinės laisvės dvasia.“
Gynė neturtingųjų bajorų teisę dalyvauti seimų darbe. Reikalavo valstiečiams teisės pirkti žemę, dalyvauti įstatymų leidime, įstatymo globos ir žemės nuosavybės teisių. M. P. Karpis smerkė Vyriausiojo tribunolo teisėjus už neteisingus nuosprendžius, peikė Lietuvos iždo tvarkymą, nuosekliai gynė bajorų demokratiją, teigdamas, kad „politinės laisvės paslaptis yra pilietinės laisvės dvasia“ ir bajorai turi būti lygūs, nepaisant jų turtinės padėties.
Ryžtingi žingsniai į politiką
Į politinį valstybės gyvenimą M. P. Karpis aktyviai įsiliejo dar 1788 m. priešseiminėje kampanijoje. Triukšmingame Žemaitijos seimelyje tą kartą į 6 vietas kandidatavo net 16 asmenų. Buvo išrinkti: LDK medžioklis Juozapas Zabiela (506 balsai), Žemaitijos seniūno sūnus Ignotas Gelgaudas (505 balsai), LDK iždo raštininkas Stanislovas Gurskis (503 balsai), pilies teisėjas Ignotas Pšeciševskis (503 balsai), kašteliono sūnus Jurgis Tiškevičius (496 balsai) ir Livonijos vaiskaitis Juozapas Pliateris (486 balsai). Tarp kitų kandidatų Teodoras Bilevičius gavo 25, Žemaitijos pakamaris Kajetonas Nagurskis – 21, o M. P. Karpis – 13 balsų (likusieji savo kandidatūras atsiėmė dar prieš balsavimą). Neišrinkti kandidatai buvo nepatenkinti ir apkaltino seniūną A. Gelgaudą šališkumu bei savivale.
“
M.P. Karpis dalyvavo politiniame gyvenime.
M. P. Karpis su K. Nagurskiu, suorganizavę bajorijos dalį, įtraukė į pilies knygas protestą. Vėliau net buvo atspausdinta prieš seniūną nukreipta brošiūra „Žemaitijos kunigaikštystės piliečių procesas prieš A. Gelgaudo prievartą Raseiniuose 1788 metais“. Kaip atsakymas pasirodė I. Šukseto „Manifestas prieš K. Nagurskį ir Pr. Karpį, pasirašiusius po manifestu prieš Žemaitijos kunigaikštystės seniūną“ (1788). Kaip ten seimelis vyko, trūkstant šaltinių, sunku pasakyti. Nepavykus laimėti rinkimų 1788 m., M. P. Karpis kandidatavo dar kartą. Šį kartą – sėkmingai.
Aistringas pokyčių šauklys
Palaikydamas reformų idėjas Ketverių metų seime, M. P. Karpis pasisakė prieš karaliaus galių išplėtimą. Jis siūlė susiaurinti karaliaus teisę skirti senatorius, tačiau į opozicijos gretas nestojo.
“
Kritikavo seimo darbo ydas, intrigas, rezgamas siekiant užkirsti kelią įstatymų priėmimui.
1791 metų vasario 15 d. seime pasakytoje kalboje jis kritikavo seimo darbo ydas, intrigas, rezgamas siekiant užkirsti kelią įstatymų priėmimui. 1791 metų gegužės 12 d. siūlė susiaurinti senato teisę vetuoti įstatymus. Mintis apie Konstituciją M. P. Karpis išsakė publicistiniame kūrinyje: „Klausimas ir atsakymas: ar būtina tobulinti mūsų valstybės politinę konstituciją, kad liaudis galėtų dalyvauti leidžiant įstatymus“.
1792 m. vasarį vykusiame Grabnyčių seimelyje Šiauliuose, pasak istoriko Adolfo Šapokos, M. P. Karpis „jau pasirodė kaip bajorijos lyderis, pasakė karštą, senąją netvarką smerkiančią ir naująją konstituciją iškeliančią, kalbą. Atvykęs į seimą 1792 m. kovo 19 d. kalboje jis nupasakojo seimelio eigą, esą seimely jis pradėjęs kalbėti nedrąsiai ir nebūdamas tikras dėl savo kalbos pasekmių. Ilgai kalbėjęs, bet žinodamas, kad turįs reikalo su sudirbėjusiais įsitikinimais, vis dar bijojęs. Baigęs kalbėti buvęs labai maloniai nustebintas, kai išgirdęs visų sutartiną šauksmą: „Prisiekim“. Prieštaraujančių nebuvę. Esą taip pat sutartinai seimeliai praėję ir bajorija prisiekusi ir kituose dviejuose Žemaičių seimeliuose“.
Kilus sukilimui, 1794 m. gegužę M. P. Karpis buvo išrinktas Šiaulių reparticijos delegatu Lietuvos tautinėje aukščiausioje taryboje, vėliau buvo ją pakeitusios sukilėlių vyriausybės, LDK Centro deputacijos narys. 1797 metais ėjo Lietuvos edukacinės komisijos nario pareigas.
1802 m. M. P. Karpis Rėkyvos (Rėkyjavos) dvarą, valdytą nuo 1782 m., pardavė giminaičiui Benediktui Karpiui su teise jame gyventi bei išreikšdamas valią būti palaidotas savo dvare, ežero pakrantėje. Vykdant M. P. Karpio valią, buvo supiltas pilkapis, gavęs Grybaučiaus pavadinimą. 1817 metų spalio 22 d. M. P. Karpis mirė, palaidotas jis minėtame pilkapyje.
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Literatūra: V. Vaitkevičiūtė, M. P. Karpis, in: Pilietiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamokslai ir kalbos. XVIII a. antroji pusė. Parengė Loreta Jakonytė, Iš senosios Lietuvos literatūros, Vilniaus universitetas, 2003, p. 246–253.
